Deja, bet ši skandalinga straipsnio antraštė yra teisinga. Ji liečia daugumą šalies akcinių, taip pat ir uždarųjų akcinių bendrovių.
Vienintelė išeitis – keisti Akcinių bendrovių įstatymą (ABĮ). Tačiau net jeigu tai ir būtų padaryta nedelsiant, daugelyje įmonių akcininkų susirinkimai jau įvyko. Todėl geriausiu atveju tektų juos organizuoti pakartotinai.
Bet ir tokiu atveju būtų ne ką geriau: kam pateiks pretenzijas (o gal ir ieškinius) asmenys, nukentėję dėl klaidinančių įmonių akcininkų susirinkimų sprendimų, kuriuos priims suklaidinti akcininkai?
Nesuklysti praktiškai neįmanoma
ABĮ 59 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „bendrovės paskirstytinąjį pelną (nuostolius) sudaro grynojo ataskaitinių metų pelno (nuostolių) ir nepaskirstytojo pelno (nuostolių) ataskaitinių metų pradžioje, pervedimų iš rezervų bei akcininkių įnašų nuostoliams padengti suma”. Visas triukas yra žodžiuose „ataskaitinių metų pradžioje”. Šįmet tai reiškia – 2005 metų pradžioje.
2005 metų pradžios pelnas ar nuostolis beveik niekada negali lemti tų metų skirstytino rezultato. Reikalas tas, kad šis pelnas dažniausiai jau būna paskirstytas. Todėl metų pradžios pelno ir grynojo ataskaitinių metų pelno suma visiškai nereikš dydžio, kurį akcininkai galėtų skirstyti. Jeigu, pavyzdžiui, 2005 metais įvykęs akcininkų susirinkimas nusprendė vienaip ar kitaip paskirstyti visą veiklos rezultatą, tai įmonė 2005 metų akcininkų susirinkimo dienos pabaigoje, tarkime kovo 23 d., turės nulį nepaskirstyto pelno.
Šioje vietoje ir atsiranda problema: nepaskirstyto pelno suma 2005 metų pradžioje skiriasi nuo nepaskirstyto pelno sumos po 2005 metais įvykusio akcininkų susirinkimo. Pagal ABĮ, akcininkai 2006 metų susirinkime pelno skirstymo atskaitos tašku nori nenori turi imti jau paskirstytą 2005 metų rezultatą. Taigi skirstoma du kartus. Tai akivaizdžiai iliustruoja ir 1 lentelė.
Blogiausia, kad tai gali niekada neiškilti į dienos šviesą. Įmonės paprasčiausiai bankrutuos. Beje, veiklos rezultatų paskirstymas – ne vienintelės operacijos, lemiančios ataskaitinio laikotarpio pradžios pelno ar nuostolių dydį.
Grynasis pelnas, kaip viena iš sudedamųjų skirstytino pelno dalių, ne visada dėl teisės aktų, reglamentuojančių apskaitą, bus lygus faktiškam ataskaitinių metų ūkininkavimo rezultatui. Nesigilinant į visus įmanomus atvejus, 2 lentelėje pateikiamas tik vienas pavyzdys, kuriuo galima nesunkiai iliustruoti ir kitas keistokas ABĮ nuostatas, susijusias su pelno paskirstymo apribojimais, siejamais su grynuoju pelnu.
Investuotojams – liūdni rezultatai
Dėl aprašytų priežasčių gali kilti labai rimtų pasekmių. Jeigu tik ataskaitinių metų pradinis pelnas bent kiek „pajudėjo” per 2005 metus (o bent kiek jis keitėsi praktiškai visuomet vien tik dėl to paties ABĮ reikalavimu atliktų akcininkų sprendimų), įmonės vadovas, nenorėdamas klaidinti savininkų, turėtų teikti akcininkų susirinkimui paskirstytinąjį rezultatą, išvestą ne pagal ABĮ reikalavimus, o sulig savo ar savo buhalterio, kartais – auditoriaus išmanymu.
Bet, vadovaujantis „sveiku protu” galima daug ko priskaičiuoti. Tarkime, kuris nors investuotojas, suklaidintas tokių išvedžiojimų, įsigis įmonės akcijų, ir dėl tokių skaičiavimų patirs nuostolį, o po to įrodys, kad jis galėjo uždirbti šimtatūkstantinius dividendus iš kitokių investicijų. Kam jis pateiks ieškinį ir ką darys tas, kam ieškinys bus pateiktas? Kas bus kaltas dėl to, kad pateikė atskaitomybę, neatitinkančią įstatymo reikalavimų? Ir ar tik atsakovu netaps finansinę atskaitomybę tvirtinantis įmonės vadovas?
Dar liūdniau – bendrovių vadovams
Įmonių vadovai gali atsidurti dar keblesnėje padėtyje. Jie jokiam teismui neįrodys, kad akcininkams pateikė teisingesnį skaičių už nepaskirstytojo pelno (nuostolių) sumą ataskaitinių metų pradžioje. ABĮ nieko nekalba apie teisingą ar neteisingą. Jis vienareikšmiškai nurodo, kurios datos veiklos rezultatas turi būti skirstomas, pakoregavus jį grynuoju ataskaitinių metų pelnu ir dar kai kuriais taip pat nedviprasmiškai nurodytais dydžiais.
Pagal to paties įstatymo 37 straipsnio 10 dalį už tai atsako bendrovės vadovas, savo veikloje privalantis vadovautis (ABĮ 37 str. 5 d.) įstatymais. Taigi ne savo ar kieno nors kito nuomonėmis, kokios teisingos jos bebūtų.
Dar liūdniau tam pačiam vadovui gali baigtis situacija, kai dėl aprašytų aplinkybių gali nepalankiai pasikeisti nuosavo ir įstatinio kapitalo dydžių santykis. Tokiu atveju net ir vieningai priimtas akcininkų sprendimas, turi būti apskųstas teismui kaip prieštaraujantis ABĮ nuostatoms. Šio apskundimo prievolė suteikta įmonės vadovui. Žinia, klaidingas paskirstytinojo rezultato apskaičiavimas lemia ir daugelį kitų dalykų.
Visiems aišku, kad kiekvienas teismas vadovautųsi nors verslą ir žlugdančiomis, tačiau galiojančiomis ABĮ nuostatomis, bet ne kokiais nors teisingesniais nei jame nurodyti skaičiais. Tačiau dar dažniau gali pasitaikyti situacija, kad ir vienas akcininkas gali pareikalauti veiklos rezultatus atspindėti tvarka, kuri nustatyta šiame įstatyme. Tokį jo reikalavimą neabejotinai patenkins kiekvienas teisėjas. Nebent jis vadovautųsi „sveiku protu”, bet ne įstatymais. Tačiau toks teisėjas būtinai turėtų būti dar ir auditoriumi. Retas derinys. Kol kas netgi negirdėtas.