Magnolijos – vieni seniausių lapuočių žemėje, kurių kilmė siekia apie šimtą milijonų metų. Tik ginkmedis, kuris užima tarpinę padėtį tarp spygliuočių ir lapuočių, gali didžiuotis dar senesne savo priešistore, siekiančia apie 250 milijonų metų. Pavadintos prancūzų botaniko Pjero Magnolo vardu, į Europą magnolijos atkeliavo iš šiltesnio klimato sričių. Lietuvoje jos auga kaip medelis arba krūmas, nors japoninė, agurkinė ir skėtinė magnolijos tėvynėje užauga iki 20-30 m aukščio medžiais.
Genėti nepatariama
Visos magnolijos reikalauja specifinių augimo sąlygų. Vieta, kur sodinsime magnoliją, turi būti gan saulėta, apsaugota nuo skersvėjų. Tinkamiausia dirva – gerai drėkinama, nesunki, laidi vandeniui ir turtinga maistinių medžiagų, kurios reakcija turi būti rūgšti (tinkamiausias pH rodiklis – 5-6). Jei dirva pernelyg sunki, skurdi arba per daug kalkinga, reikia iškasti 0,5 m gylio ir 1,2 – 1,5 m pločio duobę, užpildyti tinkamu substratu (jo sudėtyje turi būti rūgščių durpių, viržinės žemės, lapinio komposto).
Magnolijų šaknys yra sultingos ir trapios, todėl sodinant negalima per stipriai suplūkti arba apmindžioti žemę aplink pasodintą augalą. Labai svarbu sistemingai laistyti magnolijas – žemė aplink augalą visada turi būti drėgna, ypač nuo gegužės iki liepos. Dėl tų pačių priežasčių žemę apie augalą reikėtų ne purenti, o mulčiuoti spygliuočių spyglių, kompostuotos smulkintos spygliuočių žievės arba šiaudų sluoksneliu.
Genėti magnolijų nepatariama. Galima nebent nukarpyti sausus šakų galiukus. Visus bent kiek didesnius liemens pažeidimus reikia dezinfekuoti fungicidų tirpalu ir užtepti emulsiniais ar akriliniais dažais. Žalos padaro pelės, apgrauždamos magnolijų šaknis ar kamieno apatinę dalį. Kurmiai po magnolijų šaknimis išrausia koridorių, pažeidžia ir išdžiovina jas. Svarbu laiku tai pastebėti ir pašalinti priežastis.
Priežiūra vasarą ir žiemą
Karštą vasarą magnolijas dažnai pažeidžia erkutės. Šį kenkėją išduoda anksti, t.y. vasaros antroje pusėje masiškai krintantys lapai. Dėl to augalas praktiškai nustoja vystytis, neduoda prieaugio. Tai pastebėjus sistemingai naudokime šį kenkėją naikinančius cheminius preparatus: fitovermą, mitaką (0,2 proc.), apollo (0,05 proc.) ar kitus akaricidus.
Tręšiamos magnolijos augs greičiau ir žydės gausiau. Naudokime daugiakomponentes mineralines trąšas su mikroelementais ir tręškime nedidelėmis dozėmis kas dvi tris savaites nuo balandžio pradžios iki vasaros vidurio. Labai gerai pasisavinamos vandenyje ištirpintos trąšos. Esant didelei trąšų įvairovei, geriausiai jas parinks sodininkystės parduotuvių konsultantai.
Svarbu tinkamai parengti augalą žiemai. Pradėjus šalti, šaknis reikia uždengti 20 cm storio smulkintos žievės, pjuvenų arba kimininių durpių sluoksniu. Galima naudoti ir eglės ar pušies šakeles (40 cm storio paklotas). Pirmus 2-3 metus po pasodinimo ypač jautresnių rūšių magnolijų lajas žiemai rekomenduojame uždengti pralaidžiomis orui medžiagomis: šiaudų ar nendrių dembliais, specialiu agroaudiniu (polietileno plėvelė tam netinka)
Japoninė
Lietuvoje magnolijos pasirodė XX a. pradžioje. Kolekcininkai augina apie 15 rūšių ir apie 20 įvairių veislių bei kultivarų magnolijų. Gan atsparios yra šios magnolijų rūšys: japoninė, žvaigždinė, sulanžo, agurkinė, lelijažiedė ir Lebnerio magnolijos. Ojamos (Zyboldo) ir šviesioji magnolijos dažnai nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų, taip pat apšąla puošnioji, skėtinė, gluosnialapė, Vilsono magnolijos. Joms reikia rūpestingesnės priežiūros, šiltesnių sodo vietelių.
Iš baltažiedžių magnolijų viena atspariausių ir seniausiai Lietuvoje auginama japoninė magnolija (Magnolija kobus) tampa iki 10 m aukščio medeliu ir balandžio mėnesio antroje pusėje gausiai sužydi baltais, apie 10 cm skersmens žiedais. Jei įsigysite sėklomis padaugintą sodinuką, pirmųjų žiedų galite tikėtis apie 10-uosius augimo metus, o kartais ir gerokai vėliau.
Žvaigždinė
Vegetatyviai padaugintos magnolijos pradeda žydėti jaunesnės. Šios rūšies augalai pakankamai atsparūs žiemos šalčiams (iki -34 laipsnių). Panašiai atspari šalčiams ir ligoms taip pat iš Japonijos kilusi, iki 3-4 metrų užauganti žvaigždinė magnolija (M. stellata). Ji auga plačiu krūmu, sužydi dar anksčiau už japoninę magnoliją baltais kvapiais žiedais. Yra išvesta keletas žvaigždinės magnolijos veislių: ‘Royal Star’ sužydi savaite dviem vėliau, tačiau žiedai dar didesni ir gausesni, ‚’Rosea’ – švelniai rožiniais žiedais. Vokietijojos mieste Drezdene išvestos Lebnerio magnolijos (M. x loebneri) pas mus užauga iki 4-5 metrų aukščio medžiu ar krūmu, žydi gausiai, panašiu laiku, kaip ir japoninės magnolijos, baltais dideliais žiedais. Šios magnolijos labai vertingos tuo, kad gali pakęsti švelniai kalkingą dirvožemį ir, be to, pradeda žydėti jaunesni augalai.
Lebnerio ir sulanžo
Anglai išvedė Lebnerio magnolijos veislę ‚’Leonard Messel’, kurios žiedų vidinė pusė balta, išorinė – rožinė, žydi labai gausiai. Veislės ‘Merrill’ medeliai auga šiek tiek aukštesni, iki 5-6 metrų aukščio, žiedai pusiau pilnaviduriai, balti, kvapnūs, ‘Powder Puff’ žydi baltais pusiau pilnaviduriais žiedais.
Sulanžo magnolijos (M. x soulangeana) auga iki 4-7 metrų aukščio kaip medelis ar krūmas, žydi gausiai, baltais su rožiniu atspalviu tulpes primenančiais žiedais. Šių magnolijų žiedai kartais nukenčia nuo vėlyvų pavasarinių šalnų. Sukurta daug veislių: ‚’Lennei’ ir ‚’Rustica Rubra’ – žiedai taurės formos, iš išorės purpuriniais, viduje baltais žiedlapiais; ‚’Lennei Alba’ – baltais, o ‚’Alexandrina’ – šviesiai rožiniais pailgos taurės formos žiedais.
Skėtinė ir šviesioji
Iš egzotiškų stambialapių magnolijų šiek tiek atsparesnė iš Šiaurės Amerikos kilusi skėtinė magnolija (M. tripetalla), kurios lapai užauga iki pusmetrio ilgio. Žiedai kreminio atspalvio balti, iki 15 cm skersmens. Nors kasmet apšąla ūglių viršūnės, tačiau žiemą atlaiko iki -25 C šaltį. Žinomo augalų kolekcininko Stasio Juknevičiaus Beržote sukurtame parke ši magnolija sužydėjo sulaukus 9 metų amžiaus. Labai panaši ir šviesioji magnolija (M. hypoleuca, sin. M. obovata), tik ji jautroka pavasarinėms šalnoms, turi taip pat didelius, iki 40 cm ilgio lapus.
Geltonžiedės ir lelijažiedės
Pas mus galėtų būti auginamos ir geltonais žiedais žydinčios magnolijos. Pirmąją pasaulyje tokią veislę ‚’Elizabeth’ su iki 15 cm skersmens švelniai gelsvais žiedais išvedė amerikiečiai 1956 metais. Citriniškai geltonus žiedus turi ‘Yellow Bird’ veislės magnolijos. Šios magnolijos sužydi vėliau už kitas, skleidžiantis lapams, todėl nėra tokios įspūdingos kaip prieš sprogstant lapams pražystančios magnolijos.
Nemažai magnolijų veislių žydi rausvais ir rožiniais žiedais. Lelijažiedės magnolijos (M. liliiflora) veislė ‘Nigra’ auga kaip nedidelis iki 2-3 metrų aukščio krūmas, turi tamsiai vyšninius kvapius glaustus žiedus, kurie dažnai sužydi antrą kartą vasarą.
Šaunioji „aštuoniukė”
Šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje du amerikiečių mokslininkai F. de Voss ir F. Kosar sukryžmino lelijažiedės magnolijos veislę ‘Nigra’ su žvaigždinės magnolijos veisle ‘Rosea’ ir išvedė aštuonias puikias atsparias magnolijų veisles, kurios plačiai paplito ir Europoje. Dauguma šių veislių auga iki 2-3 metrų ūgio kompaktiškais siauralajais krūmais. Žinomiausia veislė ‘Susan’, nes ji ne tik labai atspari, bet ilgai ir gausiai žydi tamsiai violetiniais rausvais žiedais, dažnai vėl sužydi vasaros pabaigoje. Pradeda žydėti pirmais ar antrais metais po pasodinimo. Kitos šios serijos veislės: ‘Betty’ – žiedai rožinės – purpurinės spalvos, iki 30 cm skersmens; ‘Judy’ – žiedai mažesni, raudonai purpuriniai su balta vidine puse; ‘Pinkie’ – šviesesni, apie 15 cm skersmens žiedai; ‘Randy’ – rožiškai purpuriniai, apie 10 cm skersmens žiedai. Kitos šios „aštuoniukės” veislės: ‘Ann’, ‘Ricki’ ir ‘Jane’ – taip pat panašios, tik šiek tiek mažiau paplitusios.