Kiekvieno žmogaus gyvenime gali pasitaikyti netikėtumų: tarp aukštų įstringa liftas, autobusas nuvažiuoja iš panosės, viršininkas iškviečia prieš pat darbo dienos pabaigą ir į sutartą vietą numatytu laiku atskubėti nebepavyksta. Tačiau tokie atvejai reti, o yra žmonių, kurie niekada nesuspėja ir patys nesupranta, kodėl taip atsitinka.
Chroniškai vėluojantys žmonės būna punktualūs tik tuomet, kai, keičiantis sezonams, persukamas laikas, o jie tai pamiršta. Daugelis nuolat vėluojančiųjų dėl to kremtasi. Kam malonu kaskart atsiprašinėti, o dažnai ir mėginti sugalvoti kokią nors rimtą priežastį?
Regis, kur kas geriau atsikratyti tokios ydos. Padaryti tai nėra paprasta. Ar išvis įmanoma, galima nuspręsti pagal tai, kokiais atvejais vėlavimo išvengti pavyksta. Dauguma chroniškų vėluotojų suspėja į traukinius ir į pokalbius dėl darbo.
Galima pamėginti save apgauti: pasukti laikrodį pusvalandžiu pirmyn, kelionei reikalingą laiką padidinti bent trečdaliu. Padeda ir žadintuvas – tegu jis čirškia tuomet, kai reikia pradėti rengtis. Tuomet, viską metus, reikia tai ir daryti, žadintuvą nustačius tam laikui, kada reikia išeiti. Galima pasiūlyti kompensaciją tam, su kuriuo į susitikimą pavėluosite, kitą dieną pavaišinti pietumis restorane. Arba padaryti ką nors juokingo, ko paprastai drovitės. Tą žmogų tai gerai nuteiks, o chroniškam vėluotojui neleis užsimiršti, kad kiekviena uždelsta minutė gali kainuoti tikrąja to žodžio prasme.
Labai padeda sąžiningas prisipažinimas, kad pavėluota paprasčiausiai užgaišus namie. Būna gėda ir kitąsyk to daryti nesinori.
Vėluoti negalima, jei nori gauti gerą darbą, nenori nuolat klausytis šefo priekaištų. Psichologai tvirtina, kad vėlavimas yra charakterio bruožas ir gali būti paveldėtas. O galbūt tiesiog nusižiūrėtas augant tėvų šeimoje. Punktualumas, beje, taip pat dažniausiai nėra kruopščiai išsiugdytas, jis taip pat atsiranda anksčiau, nei suvokiama jo vertė.
Psichologai taip pat mano, kad vėlavimas yra būdas patraukti dėmesį. Juk vėluojantys į darbą ar vakarėlį dėmesio sulaukia daugiau nei atėjusieji laiku. Net nemalonus boso pamokslėlis apie punktualumo naudą vėluojančiam gali būti tarsi jo reikšmingumo patvirtinimas. Tuomet chroniško vėlavimo priežastis yra žemas savo paties vertinimas.
Galima mėginti išsivaduoti nuo kankinančio vėlavimo ir pačiam. Kiekvieną vakarą, prieš užmiegant, reikia susirašyti kitos dienos darbus ir numatyti, kiek laiko jiems prireiks. Paskui labai stengtis „tilpti” numatytuose rėmuose.
Kitas būdas – pasekti, kada reikia skubėti iš visų jėgų: baigiant makiažą, geriant kavą ar renkantis spintoje drabužius. Ir pasistengti paankstinti tą momentą. Būna, kad praradus laiko nuovoką pernelyg ilgai eksperimentuojama renkantis šešėlių spalvas ar užsižiūrima, ką rodo televizorius. Keletas nukrypimų po 3-4 minutes ir jų pritrūksta pačioje pabaigoje.