Prezidentas – ties konstitucinės krizės riba

Keistą atsakymą rado Prezi­dentas Valdas Adamkus į aštriai iškilusį klausimą apie Biržų teisėjo Valento Margevičiaus skyrimo aplinkybes. Šalies vado­vas dėl šio skandalingo paskyrimo faktiškai apkaltino Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Grei­čių, be to, pridūrė nepasitikįs juo nei kaip teisėju, nei kaip žmogumi.
Pernai vasarą V.Adamkus krei­pė­si į V.Greičiaus vadovaujamą, tačiau tik rekomendacijos teisę turinčią Teismų tarybą dėl teisėjo įgaliojimų V.Margevičiui dirbti iki 65 metų suteikimo. Teismų taryba dauguma balsų pasisakė, kad įgaliojimai teisėjui būtų suteikti nepaisant gausių priešta­ringų ir kandidatą kompromi­tuojančių biografijos faktų.
Didžiausia bėda ta, kad V.Mar­gevičius, pildydamas tarnybinę anketą, skirtą asmenims, kuriems reikia gauti leidimą dirbti ar susipažinti su slapta informacija, kai kuriuos savo biografijos faktus nuslėpė. Šių metų sausį Valstybės saugumo departamentas jam tokį leidimą išduoti atsisakė.
Žiniasklaidai iškėlus faktų, tarp įvairių valstybės institucijų kilo tikras pasišaudymas: buvo inten­syviai ieškoma, kas kam pateikė kokią informaciją, kas nuo ko ją nuslėpė, o kas galbūt apsimetė jos negirdėjęs. Ši įvairių valstybės institutų diskusija iš tiesų buvo menkai produktyvi, nes galiausiai paaiškėjo, kad apie teisėjo V.Mar­gevičiaus problemas daugiau ar mažiau žinojo visi. Net Prezidentas komentuodamas šią istoriją žinia­sklaidai pripažino girdėjęs, kad buvo diskutuojama dėl prieštarin­gų Biržų apylinkės teismo pirmi­ninko biografijos faktų reikšmin­gumo.
Tačiau tų diskusijų naudingumo koeficientą šiandien apibrėžia labai aiškus faktas: nepaisydamas visiems žinomų abejonių, Prezi­dentas dekretu pratęsė teisėjo V.Margevičiaus įgaliojimus.
Dabar gi, savaime suprantama, šalies vadovas mėgina išsiaiškinti, kas lėmė kontroversišką spren­dimą. Žinoma, tai opiausias klausimas, į kurį Prezidentas ir jo komanda tvirtina jau radusi atsakymą. Skandalingos istorijos kaltininką nurodo Aukščiausiojo Teismo pirmininko kritikos banga ir iš V.Adamkaus lūpų dar negirdėta leksika kalbant apie šį asmenį.
Šalies vadovo siūloma versija galima suabejoti bent dėl dviejų priežasčių.
Visų pirma dėl to, kad, pagal šalies Konstituciją, teisėjų skyri­mas yra Prezidento, o ne Aukš­čiausiojo Teismo ar Teismų tary­bos prerogatyva. Nepaisant teigia­mos Teismų tarybos rekomenda­cijos, išgirdus abejonių dėl priešta­ringos teisėjo biografijos, Prezi­dentūrai niekas netrukdė dar kartą kreiptis į specialiąsias tarnybas, kad šios pateiktų visą turimą su V.Margevičiumi susijusią infor­maciją. To nebuvo padaryta.
Antras dalykas – Prezidento patarėjas, Teisės departamento vadovas Haroldas Šinkūnas, šią savaitę žiniasklaidai kelis kartus tvirtinęs, kad niekur nematė Biržų teisėją kompromituojančios infor­macijos, ketvirtadienį pripažino tokių faktų girdėjęs tame pačiame Teismų tarybos posėdyje, kuriame ir buvo svarstomas V.Marge­vičiaus kandidatūros klausimas. H.Šinkūnas tvirtino negalėjęs imtis jokios papildomos inicia­­tyvos patikrinti išgirstų infor­macijų, nes „yra teisininkas”. Suprask – ko nors imsiąsis tik tada, kai informacija jam bus pateikta raštu. Patarėjui antrina ir Prezidentas, žiniasklaidai lyg duodamas suprasti: jeigu nieko nebuvo „ant popieriaus”, tai apskritai nieko ir nebuvo.
Regis, būtent čia slypi proble­mos esmė, kurią mėginama pa­skan­dinti ne itin produktyviuose teisininkų disputuose. Prezi­den­tūra, prieš šalies vadovui įvykdant jam priklausančią teisėjų skyrimo pareigą ir teisę, užuot susirinkusi visus galimus duomenis apie kandidatus, šį darbą deleguoja ir atsakomybę verčia kitoms institu­cijoms. Vėliau jos kratosi ir ieško Konstitucijos raidei ir dvasiai prieštaraujančių valdžių kompe­ten­cijos interpretacijų.
Problemą, remdamasis Konstitu­cinio Teismo išaiškinimu, LTV „Spaudos klube” bene tiksliausiai apibrėžė Seimo Teisės ir teisė­tvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas: „Prezidentas negali skirti kandidato į teisėjo pareigas, gavęs neigiamą Teismų tarybos išvadą, tačiau jis nepri­valo jo paskirti, sulaukęs teigia­mos Teismų tarybos rekomen­dacijos”.
Tad, atrodo, Prezidentas dėl Biržų teisėjo V.Margevičiaus paskyrimo pirmiausia turėtų prisiimti visišką atsakomybę, taip pat pareikalauti, kad raštiškos informacijos tikriausiai iki šiol tebelaukiantis jo patarėjas H.Šin­kūnas parašęs atsistatydinimo pareiškimą to imtųsi kur nors kitur už Prezidentūros ribų.
Kodėl V.Adamkus pasirinko visiškai priešingą kelią? Ar dėl to, kad jau trečio šiais metais patarėjo atsistatydinimo perspektyva jam atrodė nepakeliama? Ar dėl to, kad, kaip teigiama, per dabartinius patarėjus gali būti paveikiamas vieno besivaidijančių teisininkų klanų? Ar tiesa, kad Prezidentui artimi teisininkai yra nutarę pasinaudoti V.Margevičiaus paskyrimo skandalu ir išversti iš balno Aukščiausiojo Teismo pirmininką?
Bent mažiausias pagrindas tokiems klausimams yra pavojin­gas: šalies vadovo komanda, sun­kiai susitvarkanti su tiesio­ginėmis funkcijomis skiriant teisėją, imasi svarstyti ir deklaruoti savo kon­sti­tucinei kompetencijai ne­pri­klausantį pasitikėjimo V.Grei­­čiumi klausimą. Pašalinti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo pirmininką gali tik apkaltos pro­cesas Seime. Todėl dekla­ruoda­mas nepasitikėjimą aukš­čiausiu teismų valdžios pareigūnu, Prezi­dentas ima grėsmingai balan­suoti ties konstitucinės krizės riba.
Keista. Iki šiol neabejojame, kad V.Adamkus, kaip valstybininkas, tokios padėties pavojingumą supranta geriau už nušalintąjį Rolandą Paksą.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Politika su žyma , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.