Keistą atsakymą rado Prezidentas Valdas Adamkus į aštriai iškilusį klausimą apie Biržų teisėjo Valento Margevičiaus skyrimo aplinkybes. Šalies vadovas dėl šio skandalingo paskyrimo faktiškai apkaltino Aukščiausiojo Teismo pirmininką Vytautą Greičių, be to, pridūrė nepasitikįs juo nei kaip teisėju, nei kaip žmogumi.
Pernai vasarą V.Adamkus kreipėsi į V.Greičiaus vadovaujamą, tačiau tik rekomendacijos teisę turinčią Teismų tarybą dėl teisėjo įgaliojimų V.Margevičiui dirbti iki 65 metų suteikimo. Teismų taryba dauguma balsų pasisakė, kad įgaliojimai teisėjui būtų suteikti nepaisant gausių prieštaringų ir kandidatą kompromituojančių biografijos faktų.
Didžiausia bėda ta, kad V.Margevičius, pildydamas tarnybinę anketą, skirtą asmenims, kuriems reikia gauti leidimą dirbti ar susipažinti su slapta informacija, kai kuriuos savo biografijos faktus nuslėpė. Šių metų sausį Valstybės saugumo departamentas jam tokį leidimą išduoti atsisakė.
Žiniasklaidai iškėlus faktų, tarp įvairių valstybės institucijų kilo tikras pasišaudymas: buvo intensyviai ieškoma, kas kam pateikė kokią informaciją, kas nuo ko ją nuslėpė, o kas galbūt apsimetė jos negirdėjęs. Ši įvairių valstybės institutų diskusija iš tiesų buvo menkai produktyvi, nes galiausiai paaiškėjo, kad apie teisėjo V.Margevičiaus problemas daugiau ar mažiau žinojo visi. Net Prezidentas komentuodamas šią istoriją žiniasklaidai pripažino girdėjęs, kad buvo diskutuojama dėl prieštaringų Biržų apylinkės teismo pirmininko biografijos faktų reikšmingumo.
Tačiau tų diskusijų naudingumo koeficientą šiandien apibrėžia labai aiškus faktas: nepaisydamas visiems žinomų abejonių, Prezidentas dekretu pratęsė teisėjo V.Margevičiaus įgaliojimus.
Dabar gi, savaime suprantama, šalies vadovas mėgina išsiaiškinti, kas lėmė kontroversišką sprendimą. Žinoma, tai opiausias klausimas, į kurį Prezidentas ir jo komanda tvirtina jau radusi atsakymą. Skandalingos istorijos kaltininką nurodo Aukščiausiojo Teismo pirmininko kritikos banga ir iš V.Adamkaus lūpų dar negirdėta leksika kalbant apie šį asmenį.
Šalies vadovo siūloma versija galima suabejoti bent dėl dviejų priežasčių.
Visų pirma dėl to, kad, pagal šalies Konstituciją, teisėjų skyrimas yra Prezidento, o ne Aukščiausiojo Teismo ar Teismų tarybos prerogatyva. Nepaisant teigiamos Teismų tarybos rekomendacijos, išgirdus abejonių dėl prieštaringos teisėjo biografijos, Prezidentūrai niekas netrukdė dar kartą kreiptis į specialiąsias tarnybas, kad šios pateiktų visą turimą su V.Margevičiumi susijusią informaciją. To nebuvo padaryta.
Antras dalykas – Prezidento patarėjas, Teisės departamento vadovas Haroldas Šinkūnas, šią savaitę žiniasklaidai kelis kartus tvirtinęs, kad niekur nematė Biržų teisėją kompromituojančios informacijos, ketvirtadienį pripažino tokių faktų girdėjęs tame pačiame Teismų tarybos posėdyje, kuriame ir buvo svarstomas V.Margevičiaus kandidatūros klausimas. H.Šinkūnas tvirtino negalėjęs imtis jokios papildomos iniciatyvos patikrinti išgirstų informacijų, nes „yra teisininkas”. Suprask – ko nors imsiąsis tik tada, kai informacija jam bus pateikta raštu. Patarėjui antrina ir Prezidentas, žiniasklaidai lyg duodamas suprasti: jeigu nieko nebuvo „ant popieriaus”, tai apskritai nieko ir nebuvo.
Regis, būtent čia slypi problemos esmė, kurią mėginama paskandinti ne itin produktyviuose teisininkų disputuose. Prezidentūra, prieš šalies vadovui įvykdant jam priklausančią teisėjų skyrimo pareigą ir teisę, užuot susirinkusi visus galimus duomenis apie kandidatus, šį darbą deleguoja ir atsakomybę verčia kitoms institucijoms. Vėliau jos kratosi ir ieško Konstitucijos raidei ir dvasiai prieštaraujančių valdžių kompetencijos interpretacijų.
Problemą, remdamasis Konstitucinio Teismo išaiškinimu, LTV „Spaudos klube” bene tiksliausiai apibrėžė Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Julius Sabatauskas: „Prezidentas negali skirti kandidato į teisėjo pareigas, gavęs neigiamą Teismų tarybos išvadą, tačiau jis neprivalo jo paskirti, sulaukęs teigiamos Teismų tarybos rekomendacijos”.
Tad, atrodo, Prezidentas dėl Biržų teisėjo V.Margevičiaus paskyrimo pirmiausia turėtų prisiimti visišką atsakomybę, taip pat pareikalauti, kad raštiškos informacijos tikriausiai iki šiol tebelaukiantis jo patarėjas H.Šinkūnas parašęs atsistatydinimo pareiškimą to imtųsi kur nors kitur už Prezidentūros ribų.
Kodėl V.Adamkus pasirinko visiškai priešingą kelią? Ar dėl to, kad jau trečio šiais metais patarėjo atsistatydinimo perspektyva jam atrodė nepakeliama? Ar dėl to, kad, kaip teigiama, per dabartinius patarėjus gali būti paveikiamas vieno besivaidijančių teisininkų klanų? Ar tiesa, kad Prezidentui artimi teisininkai yra nutarę pasinaudoti V.Margevičiaus paskyrimo skandalu ir išversti iš balno Aukščiausiojo Teismo pirmininką?
Bent mažiausias pagrindas tokiems klausimams yra pavojingas: šalies vadovo komanda, sunkiai susitvarkanti su tiesioginėmis funkcijomis skiriant teisėją, imasi svarstyti ir deklaruoti savo konstitucinei kompetencijai nepriklausantį pasitikėjimo V.Greičiumi klausimą. Pašalinti iš pareigų Aukščiausiojo Teismo pirmininką gali tik apkaltos procesas Seime. Todėl deklaruodamas nepasitikėjimą aukščiausiu teismų valdžios pareigūnu, Prezidentas ima grėsmingai balansuoti ties konstitucinės krizės riba.
Keista. Iki šiol neabejojame, kad V.Adamkus, kaip valstybininkas, tokios padėties pavojingumą supranta geriau už nušalintąjį Rolandą Paksą.
Kategorijos
- Aplinkosauga
- Augintiniai
- Ekonomika
- Informacinės technologijos
- Interjeras
- Įvairenybės
- Justicija
- Kinas
- Kultūra
- Laisvalaikis
- Lietuvoje
- Medicina
- Mityba
- Mokslas
- Moterims
- Nuomonė
- Pasaulyje
- Politika
- Psichologija
- Receptai
- Renginiai
- Šeima ir namai
- Specialistai konsultuoja
- Sportas
- Statyba
- Švietimas
- Transportas
- Vaikai
- Vyrams
- Žiniasklaida