Sporto psichologo diplomo siekiantis buvęs „Žalgirio” treneris tikisi, kad jo karjera dar tik įsibėgėja
Beveik šešerius metus „Žalgirio” vyrų krepšinio komandos treneriu asistentu dirbęs Gintaras Krapikas žalgiriečių kovas jau stebi žiūrovų tribūnoje – Kauno klubo vadovai parūpino jam abonementą į Sporto halę iki sezono pabaigos. Iš „Žalgirio” trenerio pareigų G.Krapikas kovo pabaigoje atsistatydino kartu su Antanu Sireika.
Susitikus pokalbiui, G.Krapikas iškart paprašė: „Norėčiau, kad
straipsnyje nebūtų jokio gailesčio – šiame mano karjeros etape padėtas taškas. Sprendimas priimtas. Nė vienas išsiskyrimas neįvyksta su šypsena, todėl natūralu, jog jis palieka nuoskaudą. Bet nemanau, kad „Žalgirio” vadovai labai lengvai priėmė mūsų atsistatydinimą. Jiems irgi buvo sunku, nes ir ant jų pečių gula didelė atsakomybė. Tačiau pirmiausia atsakomybė tenka treneriams, todėl mes ir pasitraukėme. Toks yra gyvenimas”.
„Kauno dienoje” – interviu su buvusiu ilgamečiu „Žalgirio” žaidėju ir treneriu G.Krapiku.
Likti „Žalgiryje” būtų neetiška
– Nutaręs pasitraukti kartu su Antanu Sireika iš „Žalgirio” priėmėte skausmingą sprendimą. Kaip į tai reagavo Vokietijoje gyvenanti šeima, gal apsidžiaugė, kad pagaliau grįšite namo?
– Žmona ir vaikai išgyveno turbūt ne mažiau nei aš, nes jie žino, ką man reiškia „Žalgiris”. Abu Kaune gimę vaikai visada sirgo už „Žalgirį”, todėl mano sprendimas juos nuliūdino.
– Kaip jautėtės stebėdamas „Žalgirio” žaidimą su Pirėjo „Olympiakos” iš tribūnos?
– Būtų buvę lengviau stebėti, jeigu žaidimas būtų vykęs pagal kitokį scenarijų. Bet nesėkmė, manau, buvo užprogramuota, nes naujas treneris neturėjo laiko ką nors pakeisti.
O „Žalgiris” visada liks dalele manęs, nesvarbu, kur dirbčiau. Todėl ir toliau išgyvensiu dėl kiekvieno „Žalgirio” pralaimėjimo bei džiaugsiuosi pergalėmis. Mes su kolega ir pasitraukėme todėl, kad norime komandai tik gero.
Dirbdamas su Antanu Sireika nebuvau statistinis treneris. Mes labai daug bendravome, analizavome ir kartu rengėmės varžyboms. Jeigu buvo klaidų, jos nebuvo tik Sireikos – jos buvo ir mano kartu. Likti „Žalgiryje” be jo man būtų buvę neetiška.
Manau, mano karjera dar tik įsibėgėja ir jeigu man pavyks įrodyti, kad esu geras treneris, galbūt kada nors grįšiu ir į „Žalgirį”, nors iki šiol nė vienas nuo nepriklausomybės atkūrimo išėjęs iš šios komandos treneris į ją dar negrįžo.
Netrukus taps sporto psichologu
– Jeigu galėtumėte grįžti truputį atgal, ką „Žalgiryje” darytumėte kitaip?
– Nenorėčiau kalbėti apie praeitį. Be abejo, jeigu baigėsi pergalės, vadinasi, buvo padaryta kažkas ne taip. Bet sprendimas priimtas, permainos įvyko, todėl neverta grįžti į praeitį, reikia žiūrėti pirmyn.
– Vis dėlto norėčiau išgirsti Jūsų atsakymą, kodėl Eurolygos pirmajame rate, kai nežaidė Tanoka Berdas, komanda iškovojo daugiausia pergalių?
– Taip, skaičiai tokie, bet negalėčiau atsakyti, ar tai tiesiogiai susiję su Tanokos nebuvimu. Grupės varžybose mes ir praėjusiais metais labai gerai žaidėme. Gerą startą aiškinčiau galbūt tuo, kad mes, nuolat vėlai pradėdami rengtis sezonui, pradedame labai intensyviai sportuoti norėdami kuo greičiau pasiekti gerą sportinę formą. Todėl sezono pradžioje ir žaidėme labai gerai. Ar tai buvo susiję su Berdo nebuvimu, negalėčiau vienareikšmiškai atsakyti, nes ir tuomet išvykose nerodėme gero žaidimo. Aš labiau linkęs tai aiškinti anksti įgyta sportine forma, kurią išlaikyti 10 mėnesių yra neįmanoma.
Dabar geriausiai žaidžia komandos, kurios sezono pradžioje buksavo. Turėdamos ilgą atsarginių žaidėjų suolą, jos sugebėjo išlaviruoti taip, kad geriausią sportinę formą įgytų svarbiausiu metu.
– Netrukus ginsite sporto psichologijos magistro diplominį darbą. Kodėl pasirinkote šią specialybę?
– Po gero mėnesio turėčiau įgyti antrąjį aukštojo mokslo diplomą. Ši specialybė yra labai svarbi trenerio darbo dalis, ypač šiais laikais, todėl norėjau pagilinti savo žinias.
Džiaugiuosi įgytomis žiniomis, man jos labai praverčia. Mokiausi labai uoliai. Kai prieš daugelį metų tuometiniame Kūno kultūros institute studijavau pirmą kartą, taip sąžiningai nelankiau paskaitų, kaip dabar, nors didysis sportas dirbant treneriu atimdavo ne mažiau laiko nei tuomet.
Pasiūlymų lauks pasibaigus sezonui
– Dabar Jūsų artimiausia veikla – pasirengimas pasaulio čempionatui su Lietuvos rinktine. Kada pradėsite dairytis darbo kokiame nors klube?
– Pats nebėgioju ir neieškau komandos. „Žalgirio” trenerių pasikeitimai nuskambėjo gana plačiai, todėl komandos, kurios po sezono galvoja ieškoti naujų trenerių, apie tai žino. Kam atrodys, kad mūsų rezultatai ne visada buvo blogi, kad mes mokame dirbti, manau, kreipsis. Jau keleto skambučių sulaukiau, tačiau tai tikrai nebuvo derybos ar kas nors panašaus, tik kontaktų ieškojimas.
– Kokius kriterijus turės atitikti komanda, kurią Jūs pasirinksite?
– Nenorėčiau arogantiškai kalbėti apie kriterijus. Tačiau man bus svarbu, kokio meistriškumo bus komanda, kokiame turnyre ir čempionate ji žais. Ne paskutinį vaidmenį turės ir atlyginimas. „Žalgiryje” man ne pinigai buvo svarbiausia, tačiau rinkdamasis kitą komandą pagalvosiu ir apie juos. Atlyginimas nebus pagrindinis argumentas, tačiau pakankamai svarbus.
– Didžiausios galimybės, ypač kalbant apie pinigus, yra nepasotinamoje Rusijos rinkoje. Ar vyktumėte į šią šalį?
– Kodėl gi ne? Tai – vienas galimų variantų. Rusijoje yra nemažai pajėgių komandų ir dirbti būtų galbūt visai įdomu.
– Turbūt didžiausias galimybes prisivilioti Jus, laisvai kalbantį angliškai, vokiškai ir rusiškai, turėtų Vokietijos, kurioje turite teisę gyventi ir dirbti, komandos?
– Tai irgi vienas variantų. Vokietija man būtų priimtina, nes 10 metų šioje šalyje gyvenau, baigiau savo – krepšininko – karjerą ir dar sėkmingai dirbau su jaunimo komanda. Be abejo, ne minusas yra ir užsienio kalbų mokėjimas.
– Svarstytumėte LKL komandų pasiūlymus?
– Niekada nesakyk „ne”. Pasakyti, kad Lietuva manęs nedomina, būtų neteisinga.
Žmoną mato tik retkarčiais
– Toli nuo šeimos gyvenate jau beveik šešerius metus. Negana to, neturite ir laisvų vasarų, kurias skiriate Lietuvos rinktinei. Kaip dažnai matotės su žmona ir vaikais?
– Neskaičiuojant kasdienių ilgų pokalbių telefonu, su žmona iš tiesų matomės labai retai. Geriausiu atveju – kartą per du mėnesius, bet labai trumpai, dažnai mūsų pasimatymai būna dar retesni. Todėl turėčiau pasakyti didelį komplimentą Ingridai, kuri sugebėjo viena tvarkytis ir prižiūrėti vaikus. Kai aš išvažiavau dirbti į „Žalgirį”, sūnus Gytis ir dukra Joana buvo paaugliai. Baiminausi, kad žmonai vienai gali būti per sunku juos auklėti ir prižiūrėti. Todėl pasirašydamas sutartį su „Žalgiriu” numačiau sąlygą, kad dėl šeimyninių aplinkybių galėsiu ją nutraukti ir grįžti į Vokietiją. Jeigu šeimai būtų buvę blogai, būčiau grįžęs namo. Tačiau mano žmona tvirtai viską laikė savo rankose, o aš galėjau dirbti „Žalgiryje”. Padėjo ir tai, kad iki išvykdamas į Kauną aš su vaikais labai daug bendravau, mūsų artimas ryšys nenutrūko ir gyvenant atskirai. Niekada nereikėjo išgyventi dėl to, kad likę be tėvo vaikai krypsta į šoną.
Į Vokietiją išvykome 1990 metais, kai dukrai buvo dveji metai. Ji dar net lietuviškai nekalbėjo. Vaikai užaugo vokietiškoje aplinkoje, turi šios šalies piliečių pasus, tačiau abu kalba ir lietuviškai.
Abu vaikai susiję su krepšiniu, lanko treniruotes. Sūnus manęs nepraaugo – jo ūgis 190 cm. Joana nedaug žemesnė – tik 7 cm. Bet jie sportuoja toje šalyje, kur krepšinis nėra svarbiausias sportas. Gytis porą kartų vasaromis buvo treniruočių stovyklose Lietuvoje su bendraamžiais iš Arvydo Sabonio mokyklos ir tuomet pamatė, kad čia yra dirbama daug daugiau nei Vokietijoje. Todėl jis nutarė nepuoselėti iliuzijų tapti aukšto meistriškumo žaidėju ir dabar sportuoja savo malonumui.
Dukrai žaisti krepšinį sekasi visai neblogai ir ji dar turi ambicijų siekti aukšto meistriškumo.
Šeimą vienija pasitikėjimas
– Kaip judviem su žmona pavyko išsaugoti tarpusavio pasitikėjimą? Tiek laiko gyvenant atskirai, gyvenime gali kilti įvairių pagundų.
– Visą laiką grįždamas namo duris atsirakinu tuo pačiu raktu, jokių svetimų vyriškų batų dar nė karto neradau ir galėjau drąsiai įeiti į namus. Nors šis laikotarpis mūsų šeimai buvo sunkus, tačiau jis tarsi dar labiau sujungė mus. Manęs daug kas klausia, kaip aš išvengiu pagundų. Bet žmonai jų gali kilti ne mažiau. Ačiū Dievui, tarp mūsų kol kas viskas gerai.
– Ar nebuvo jokių krizių, kurias galėjo sukelti menkiausia nepasitikėjimo kibirkštis?
– Ne, nebuvo. Aš esu sveikai pavydus žmogus. Tokio pavydo jausmo, kuris išardė ne vieną šeimą, niekada nejaučiau. Apie savo žmoną aš visada galvoju tik gerai, nes ji niekada nesuteikė pagrindo kitaip apie ją galvoti.
– Kaip esate įsikūrę Vokietijoje?
– Antrus metus gyvename netoli Frankfurto prie Maino esančiame Hofhaimo miestelyje nuomojamame bute. Vokietijoje nekilnojamasis turtas yra labai brangus, o aš dar neuždirbu tiek, kad galėčiau įsigyti namą. Be to, treneriui sunku įsikurti stabiliam gyvenimui, nes nežinia, kur likimas nuves. Kol vaikai dar mokosi gimnazijoje, jie gyvena kartu su mama, bet sūnus ją baigs jau šiemet, dukra – kitais metais. Kai jie išvyks mokytis ir pradės savarankišką gyvenimą, tuomet Ingrida galės gyventi su manimi bet kokioje šalyje. Galvodami apie tai, neieškome stabilios vietos ir nematome prasmės skolintis pinigų iš banko būstui įsigyti.
– Jūs esate pagrindinis šeimos maitintojas?
– Šiuo metu – žmona, nes aš jau esu jos išlaikomas bedarbis. Žmona dirba kavinėje. Kol dirbau „Žalgiryje”, mano pajamos, be abejo, buvo didesnės.
– Už darbą rinktinėje negaunate atlyginimo?
– Tik už tuos mėnesius, kai rinktinė treniruojasi. Gaunu ir dalį rinktinei skiriamų premijų už tam tikrus pasiekimus.
Gimtinė – Žemaitija
– Kas, be „Žalgirio”, Jus dar sieja su Lietuva?
– Kretingoje gyvena mano tėvai ir sesuo. Ačiū Dievui, sveiki ir gyvi. Tad Lietuvoje irgi nesijaučiu visai vienišas. Niekada ir nesijausiu, nes čia yra mano tėvynė.
– Štai iš kur Jūsų žemaitiškas akcentas.
– Taip. Savo žemaitiška tarme netgi didžiuojuosi ir sakau, kad moku dar vieną kalbą – žemaičių. Reikėtų ir žemaitišką pasą įsigyti.