Lenkija reikalauja, kad žudynės Katynėje būtų įvertintos kaip genocidas, tačiau Rusija tikina, kad tai buvo tik žiaurus nusikaltimas, kuriam taikomas senaties terminas
Lenkijos ir Rusijos santykius tebetemdo skirtingas požiūris į Katynės tragediją. Varšuva siekia, kad tūkstančių lenkų karininkų sušaudymas 1940 metais būtų pripažintas genocidu, tuo tarpu Rusijos prokurorai jį traktuoja tik kaip didelį nusikaltimą, kuris negali būti toliau tiriamas dėl senaties.
Didžioji dalis dokumentų – įslaptinti
Lenkijoje didžiulį nepasitenkinimą sukėlė Rusijos karo prokuratūros išvada, jog Katynės žudynių aukos nėra masinių politinių represijų aukos. Pripažinti nužudytuosius Katynėje politinių represijų aukomis ir jas reabilituoti iš Rusijos reikalauja kelios dešimtys žuvusių lenkų šeimų.
Rusijos karo prokuratūra savo sprendimą pagrindė tuo, jog nėra įrodymų, liudijančių, kad Josifo Stalino įsakymu sušaudyti lenkų karo belaisviai „buvo patraukti baudžiamojon atsakomybėn”. Tuo tarpu paties sovietų diktatoriaus ranka 1940 m. kovo 5 d. parašytoje rezoliucijoje dėl lenkų sušaudymo rašoma, kad „nurodytų asmenų bylas nagrinėti skubos tvarka, areštuotiesiems nedalyvaujant ir nepateikiant jiems jokių kaltinimų”.
Lenkijoje didelį nepasitenkinimą sukėlė ir tai, kad Rusija net nebandė tirti tiesioginių J.Stalino įsakymo vykdytojų – Politinio biuro narių ir NKVD darbuotojų – bylų. Lenkija iki šiol nežino Rusijos karo prokuratūros atlikto tyrimo rezultatų. Praėjusių metų spalį Lenkijos tautinės atminties instituto darbuotojams Maskvoje buvo parodyti 67 tomai tyrimo dokumentų, tačiau iki šiol 180 tomų yra įslaptinti.
Pagalbos ieškoma užjūryje
Po to, kai Rusijos karo prokuratūra paskelbė savo sprendimą, lenkai pradėjo ieškoti pagalbos net kitoje Atlanto pusėje. Žinomas JAV politologas ir žurnalistas, knygos „Katynė: Stalino susidorojimas su lenkų karininkais ir tiesos triumfas” autorius Alenas Polas ėmėsi žygių, kad prie šio nusikaltimo tyrimo bei vertinimo prisidėtų Jungtinių Valstijų valdžia.
A.Polas paragino Amerikos lenkų organizaciją – Poloniją – prašyti Kongresą, kad jis atnaujintų Katynės tragedijos tyrimą. Tokį tyrimą Amerikos įstatymų leidėjai buvo surengę pačiame „šaltojo” karo įkarštyje – 1951-1952 metais.
Tada Kongreso speciali komisija vienbalsiai pripažino, kad lenkų karininkus sunaikino NKVD J.Stalino įsakymu. Komisija rekomendavo Kongresui kreiptis į Jungtines Tautas (JT), kad jos bylą perduotų nagrinėti tarptautiniam tribunolui. Tačiau JAV įstatymų leidėjai, Baltųjų rūmų prašomi, į JT nesikreipė.
A.Polas laikraščiui „Rzeczpospolita” sakė, kad dabar yra daugiau šansų išjudinti Jungtinių Valstijų kongresą, nes net šešiolika kongresmenų yra lenkų kilmės. Be to, apie šį nusikaltimą yra daugiau žinoma, negu tai buvo prieš pusę amžiaus, sakė A.Polas.
Kaltę vertė Vokietijai
1940 metų balandį Katynėje, Charkove ir Kalinine (dabar Tverė) NKVD sušaudė 15 tūkstančių lenkų karo belaisvių iš Kozielsko, Ostaškovo ir Starobielsko koncentracijos stovyklų. Iki šiol ieškoma 7 tūkstančių nužudytųjų kapų.
Rusija nepripažįsta Katynės žudynių nusikaltimu žmonijai ir laiko jas tik serija įprastų žmogžudysčių, kurioms galioja senaties terminas.
Iki 1990 metų SSSR vyriausybė tvirtino, jog Katynės žudynės – hitlerininkų darbas. Tik SSSR prezidentas Michailas Gorbačiovas išdrįso pripažinti, jog lenkų karininkai buvo sušaudyti J.Stalino nurodymu.
Vėliau Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas perdavė Lenkijos valdžiai kai kuriuos dokumentus, susijusius su Katynės žudynėmis.
Gali tekti mokėti kompensacijas
Istorikai sako, kad jeigu žudynes Katynėje Rusija pripažintų kaip genocidą, tokiu atveju nukentėjusiųjų šeimos galėtų reikalauti kompensacijų, ko Maskva bijo labiausiai, nes taip būtų sudarytas precedentas.
„Mūsų aršiausias ginčas su Rusija jau 60 metų sukasi aplink Katynę. Svarbiausias klausimas yra ne tai, kas ką padarė, o tai, kaip šią piktadarybę pavadinti. Lenkija reikalauja, kad nusikaltimas Katynėje būtų pavadintas genocidu, tačiau Maskva tvirtina, kad tai buvo karo nusikaltimas. Lenkija tvirtina, kad tai buvo Stalino režimo nusikaltimas, tačiau Maskva ir su tuo nesutinka, nes tuoj pat iškiltų kompensacijų klausimas, – rašo Lenkijos laikraštis „Nie” ir tęsia mintį: – Jeigu Lenkija sudarytų kompensacijų precedentą, Rusijos link su ištiestomis rankomis pajudėtų visa buvusių sovietinių tautų šeima plius buvusios vadinamosios socialistinės stovyklos taikingosios tautos. Kad su visomis jomis atsiskaitytų, Rusijai neužtektų turimos naftos, dujų, aukso, nikelio, ikonų ir net garsiųjų Faberžė kiaušinių”.
Mitas apie raudonarmiečių žudymą
Pastaraisiais metais Rusija savo ginče su Lenkija kartais pereina į kontrpuolimą. Jis sustiprėjo pernai, kai Rusijos saugumo tarybos sekretoriaus pavaduotojas Nikolajus Spaskis interviu Maskvos laikraščiui „Rossijskaja gazeta” oficialiai apkaltino Lenkiją „dėl dešimčių tūkstančių raudonarmiečių, 1920-1921 metais laikytų koncentracijos stovyklose, nužudymo”.
Į tai Lenkijos laikraštis „Wprost” reagavo tokiomis eilutėmis: „Savo pramanyta antiKatyne rusai nori nukreipti dėmesį nuo genocido, įvykdyto prieš lenkų karininkus, paimtus į sovietų nelaisvę”.
Maždaug 100 tūkstančių raudonarmiečių pateko į lenkų nelaisvę, kai Sovietų Rusijos vadovas Leninas 1919 metais juos pasiuntė Vakarų kryptimi, kad jie „revoliucijos vėliavą nuneštų iki Varšuvos”. Tačiau Raudonoji armija patyrė triuškinantį pralaimėjimą, o didelė jos karių dalis pateko į lenkų nelaisvę.
Maždaug 16 tūkstančių raudonarmiečių belaisvių stovyklose mirė nuo ligų, siautėjusių Europoje po Pirmojo pasaulinio karo; kiti buvo atiduoti Rusijai pagal tarpvalstybinį susitarimą.
„Wprost” primena, kad raudonarmiečių likimą B.Jelcino valdymo laikais tyrė speciali Rusijos ir Lenkijos istorikų komisija, kuri nustatė, jog nėra jokių duomenų, kad karo belaisvius lenkai žudė.