Gražina Sviderskytė, prieš kelerius metus palikusi LNK žinių vedėjos kėdę, atsidavė dokumentikos kūrimui. „Šiame darbe atsakau už viską: nuo pradinio scenarijaus iki biudžeto sąmatos ir paskutinio titro, – sakė žurnalistė ir suintrigavo: To, ką kuriu, istorijos vadovėliuose nerasite.”
G. Sviderskytė šiuo metu kuria pirmąjį lietuvišką istorinės dokumentikos serialą „XX amžiaus slaptieji archyvai”. Eteriui paruoštoms aštuonioms serijoms jau numatyta vietos LNK ir TV1 programų tinkleliuose. Tačiau ciklas dar nebaigtas – darbo G. Sviderskytė turi dar iki kitų metų.
Per dvejus metus G. Sviderskytė su komanda nukeliavo tūkstančius kilometrų nuo Maskvos iki Štutgarto, užsienio ir Lietuvos archyvuose peržiūrėjo šimtus bylų, aptiko retų kino kronikų. Atkuriamose istorinių įvykių scenose dalyvavo dešimtys aktorių, apie pusė šimto karių: pėstininkų, parašiutininkų, povandenininkų, šaulių…
Ar LNK žinias palikote tvirtai apsisprendusi, jog kursite dokumentinius filmus? Ar apsisprendimas keisti veiklos kryptį buvo lyg akimirkos blyksnis ar ilgas ir sąmoningas ėjimas į tai?
Aš ir prieš tai kelis kartus keičiau laidas ir net televizijos kanalus, bet nė karto neišlėkiau staiga. Man svarbu pasverti, tyliai apgalvoti ėjimus. Kai apsisprendžiu ir pasisakau, tuomet mažai tikėtina, kad kas nors perkalbėtų. Tai neturi nieko bendro su neprognozuojamu elgesiu. Atvirkščiai – stengiuosi veltui nekvaršinti darbdaviui galvos ir su juo gerai sutarti, o tuomet jis pats puikiai nutuokia, kokio mano žingsnio tikėtis. Žinių vedėjos kėdę palikti savrsčiau pusmetį, dar vesdama LNK „Žinias” pradėjau kurti pirmą savo dokumentikos projektą. Kai įsibėgėjau, pradėjau dirbti su įvairiais fondais, institucijomis, neišvengiamai „atplyšau” nuo LNK ir šiuo metu esu viešosios įstaigos, bendradarbiaujančios su LNK, direktorė. Ir man, ir televizijai gerai.
Filmo kūrimas, slapti archyvai, istorija… Skamba romantiškai. Ar daug žavesio naujajame jūsų darbe?
Sakyčiau, kad darbas pavydėtinas. Tik patylom pridurčiau: „Išskyrus direktorės pareigas”… Mat iš prigimties esu kūrybingas žmogus ir geriausiai jaučiuosi, kai rašau scenarijų ar ruošiuosi filmavimui. Patinka būti filmavimo aikštelėje, kur viskas ūžia, leisti dienas montažinėje. O paraiškos, sąmatos, sutartys, atsiskaitymai – tai ta sfera, kuria domiuosi verčiama pareigos ir, aišku, smalsumo. Atitrūkti nuo kūrybos ir užsiimti vien vadyba nenorėčiau. Todėl labai myliu ir gerbiu buhalterius, – šypteli žurnalistė.
Žinioms labai svarbus greitis ir operatyvumas. Ko reikia dirbant su dokumentiniais filmais. Ar šiandien galėtumėte grįžti į televizijos mėsmalę, kai teko pažinti visai kitokį kūrybos skonį?
Greitas, sumanus žmogus visur laimi. Tad ir dokumentikoje pageidautina suktis vikriau. Ypač, kai viskuo rūpiniesi pats: nuo rėmimo sutarčių iki paskutinio titro ekrane. Nesutinku, kad žinių tarnyboje įtampa didelė. Suprantama, kai griūva bokštai dvyniai Niujorke – neapsakomas stresas visai komandai. Daug nervų sugadina žinių reporteriai, kai nespėja pagauti visų veikėjų ar vėluoja į montažinę. Tačiau eilinę Brazausko-Paulausko-Adamkaus trejybės dieną Žinių tarnyboje dažniausiai būna ramu, o kartais net linksma.
Prieš dokumentikos serialą „XX amžiaus slaptieji archyvai” sukūrėte filmus apie legendinį karo lakūną R. Marcinkų, vėliau – apie M. Žilinsko meno kolekcijos mįslę. Kodėl pasukote niekam nežinomos ir tiek metų neknaisiotos istorijos link? Tai – duoklė, įsipareigojimas ar noras istorijoje palikti savo pėdsaką?
Buvo daug priežasčių, kodėl atrodė verta mesti vedėjos „karūną” ir lįsti į istorijos tankmę, kur kuo gilyn – tuo daugiau medžių. Atrodo, pati pradžia buvo Britų ambasadoje iškelta puota ir unikali ceremonija, kai žuvusio karo lakūno R. Marcinkaus giminaičiui buvo perduoti karininko apdovanojimai, o nusilenkti mūsų pačių pamirštam lietuviui atlėkė net trys britų naikintuvai. Dariau apie tai reportažus „Žinioms”.
Mažai žinomo tautiečio mįslė niekaip neišėjo man iš galvos. Pradėjusi juo domėtis, apstulbau, kaip, praėjus 60 metų po žūties, atsiveria žmogaus biografija: ir didelės paslaptys, ir mažos, net intymios smulkmenos. R. Marcinkus netupėjo viename kaime, blaškėsi nuo Kasablankos iki Londono, nuo Aleksoto aerodromo iki Karališkųjų oro pajėgų bazių! Teko pakeliauti, ieškoti liudininkų, dokumentų. Bet tai buvo nuostabus patyrimas, tikrai, kaip Šventame rašte pasakyta, „nėra nieko paslėpta, kas nebus atidengta”.
Kita vertus, žavu, kad kai kurios detalės visgi amžinai prapuola po laiko dulkėmis. Toks žmogaus didumo ir kartu menkumo pojūtis… R. Marcinkaus biografijos tyrimą visada prisiminsiu kaip vieną nuostabiausių savo nuotykių… Ir kaip naujo kelio pradžią.
Jūsų nuomone, ar į dienos šviesą ištraukti niekam nežinomi istoriniai faktai gali daryti įtaką, keisti šiandienos lietuvio mąstymą. Ar pažinimas, žinojimas – vertybės?
Žinoma. Nėra jokios abejonės. Ir dar teisybė yra tai, kad kuo daugiau žinai, tuo labiau supranti, kad žinai per mažai. Aš juk istorijos šiek tiek mokiausi mokykloje, universitete, knygas visada mėgau. Bet kai dabar turiu galimybę įsigilinyi į biografijas, faktus, reiškinius, pajusti istorinio vyksmo dramatizmą, sudėtingumą – išties plečiasi akiratis, kinta požiūris į žmogaus, visuomenės, valstybės raidą ir evoliuciją. Man labai gaila, kad neturiu galimybės skaityti tiek, kiek norėčiau. Todėl dabartinį darbą ypač vertinu, nes neatsivertęs vienos ar kitos knygos scenarijaus niekaip neparašysi.
Kokie istoriniai faktai, kuriuos pavyko iškapstyti, Jus labiausiai sujaudino, įkvėpė, išmušė iš vėžių?
Didžiausiu asmeniniu nuopelnu tebelaikau atkurtą ir įamžintą 1944 metais nacių sušaudyto lakūno R. Marcinkaus biografiją. Šiuo metu mano knyga apie jį verčiama į anglų kalbą. Jo istorija yra verta, kad ja didžiuotumės.
Kuriant „XX amžiaus slaptuosius archyvus” tyrimo procese pirmu smuiku negroju, veikiau tiesiog diriguoju. Esu šio serialo sumanytoja ir projekto vadovė, mano siekis buvo, kad istoriją aiškintųsi profesionalūs „sekliai” – patys istorikai. Jų ryšiai, patirtis, žinios yra kur kas didesnės, tad ir tyrimas nuodugnesnis, gilesnis.
Man atrodo, kad žmonėms bus ypač įdomu išgirsti mūsų nepriklausomą versiją apie 1941 metų masines žudynes „Lietūkio” garaže, taip pat atskleidžiamą slaptą nacių karinę operaciją – neįgyvendintą karinį Lietuvos puolimą. O kur dar teroro išpuoliai tarpukario Lietuvoje, vyriausybės narių dramos okupacijos išvakarėse, istoriniuose procesuose nuolat šmėžuojančios slaptosios tarnybos ir kita… Šito vadovėliuose nerasite.
Vienas darbas – ieškoti medžiagos archyvuose, kitas – dirbti filmavimo aikštelėje. Ar į režisūros meno subtilybes irgi teko gilintis?
Aš esu televizijos žurnalistė. Neturiu nei režisierės, nei vadybininkės diplomų. Tik keliose stažuotėse sėmiausi specifinių žinių. Daugiausia teko pasikliauti savo nuojauta, fantazija ir keliolikos metų darbo televizijoje patirtimi. Bet šiuo serialu nepretenduoju į meninę dokumentiką. Net atkuriamosiomis istorinių įvykių scenomis nesikėsinu į vaidybinio filmo žanrą. Man svarbu turinį pateikti taip, kad žmonės įsimintų mūsų atskleistas temas, praplėstų savo žinias ir akiratį. Dėl to balansuoju ant dokumentikos ir televizijos laidos ribos: antai, seriale matysite net du vedėjus, kurie padės susigaudyti informacijos sraute. Galvoju ne tiek apie estetinę, kiek apie vartotojišką vertybę. Bet ji taip pat turėtų būti ilgaamžė.
Filmavimo aikštelėje siekėte atkurti autentiškus vaizdus ar, pritrūkę istorinių faktų, leidote šiek tiek sau fantazuoti?
Scenarijų bendraautorius ir pagrindinis konsultantas, vienas žinomiausių naujausios istorijos specialistų daktaras Arvydas Anušauskas garantuoja, kad kiekvienas žodis, kurį ištaria serialo aktoriai arba atkuriamosiose scenose filmavęsi kariai, kiekviena perteikta emocija yra istoriškai teisinga, pagrįsta dokumentais. Kaip Arvydas sako, galite ir patys pasiskaityti apie tai, ką rodome, bet geriau pataupykite laiką.
Pranešime spaudai teigiama, kad „kiekviena ciklo dalis – istorinis detektyvas, kurį narplioja keli profesionalūs „sekliai”. Tikriausiai nedaug suklysčiau, jei jus pavadinčiau lietuviškąja Agata Kristi.
Suklystumėte gana smarkiai. Nes aš parašiau tik vieną knygą, ji išversta tik į vieną užsienio kalbą ir egzempliorių kiekiu ponios Agatos kūrinių tiražui nusileidžia maždaug santykiu 1:500 000, – juokauja G. Sviderskytė. – O jei rimtai, tai mes naršome tikras, neišgalvotas istorijas ir neleidžiame sau nukrypti nuo istorinės tiesos. Kita vertus, pastebėjau, kad istorikai mielai skaito detektyvus. Taigi, šis tas bendro galbūt ir yra.
Kai kurias serialo scenas filmavote Klaipėdoje. Kur vyko filmavimas?
Pajūryje filmavome žvalgų desantavimo scenas serialo daliai „Žvalgybų žaidimai: užmirštas desantas”. Buvo žvarbi naktis, jūrą šiaušė didelės bangos, o povandeninių veiksmų komandos vyrai murkdėsi vandenyje ir yrėsi į krantą guminėmis valtimis. Jie tikrai galėjo pajusti, ką išgyvendavo į SSRS tokiu būdu slapta permesti britų žvalgybos paruošti lietuvių žvalgai, ryšininkai. Net kateris, kuriame dirbo antroji mūsų kamera, suposi vandeny kaip skiedra. Gražūs vaizdai gavosi…
Pačioje Klaipėdoje filmavome scenas vienai serialo daliai, kuri pavadinta „Laivyno paradas”. Tai – nežinoma istorija apie visiškai slaptą nacių operaciją, apie tai, kaip drastišku būdu A. Hitleris ruošėsi atplėšti Klaipėdą, jei Lietuva būtų drįsusi atmesti Vokietijos ultimatumą. Filmavome mieste, bet įdomiausia buvo uoste ir atviroje jūroje, kai išplaukėme net dviem laivais – minų medžiotoju M52 „Sūduvis” ir kateriu H21.
Kokie dar kūrybiniai siekiai sukasi jūsų galvoje?
Šį serialą kuriu dėl to, kad žinau, jog niekas kitas to nedarys. Per sunku, per daug sąnaudų ir per mažai apčiuopiamos naudos – nei pelno, nei aukštų reitingų, nei didelės šlovės. O temos intriguojančios, mįslingos, reikalingos žinoti ir vertos rodyti. Šis kriterijus man buvo svarbus perkeliant į ekraną R. Marcinkaus ir M. Žilinsko istorijas. Tas pats galios ir ateityje. Tiksliai žinau, ką veiksiu iki kitų metų balandžio. Paskui – matysime…