Palangoje gimęs, Klaipėdoje užaugęs „Žinių radijo” laidų vedėjas Audrys Antanaitis po keliolikos sostinėje praleistų metų trumpam grįžo į gimtąjį pajūrį.
Į uostamiestį žinomą radijo ir televizijos žurnalistą, literatūrologą, esperantininką priviliojo ne koks intriguojantis pasiūlymas realizuoti savo profesinį bei kūrybinį potencialą, bet galimybė mylėti ir būti mylimam. Balandžio 8 dieną Klaipėdos civilinės metrikacijos skyriuje Audrys sujungė savo likimą su klaipėdiete žurnaliste Julija.
Audry, „Žinių radijo” bei televizijos „5 kanalas” laidų vedėju tapai tik prieš kelerius metus. Kaip ten atsidūrei?
Kaip tik tuo metu baigiau savo ankstesnį gyvenimo etapą. Palikau valdininko kėdę, darbą su užsienio lietuvių bendruomenėmis, Seimo koridorius. Supratau, kad mano sąjūdis baigėsi. Lietuva tapo laisva, bet jos idealai užgeso, todėl ir jai, ir man prireikė kažko naujo. Tuo metu atsirado „Žinių radijas”, kuriame ir dirbu nuo pirmos jo gyvavimo dienos.
Ar sunkiai sekėsi „prisijaukinti” eterį? Kas tau pačiam arčiau širdies – radijas ar televizija?
Prisijaukinti reikia tai, kas svetima. Man viešas kalbėjimas – malonumas. Ypač, jei turi ką pasakyti. Radijas – lyg antri namai: čia nuoširdi atmosfera, lengva išsakyti mintis, daugiau eterinio laiko. Bet televizija labiau užburia. Jausmas prieš kameras, lempas ir laidos pradžią, kai visi – ir svečiai ir operatoriai, ir režisieriai – sustingsta tyloje yra nepakartojamas. Bet televizijoje vaizdas gožia mintį ir žodį. Tad tai yra visiškai skirtingi dalykai.
Kasdien bendrauji su daugybe įvairių profesijų ir charakterių žmonių. Kaip su kiekvienu jų randi bendrą kalbą?
Turiu jais ir jų problemomis domėtis. Tai – vienintelis receptas. Mano reikalas nėra pašnekovą įvaryti į kampą ar sugniuždyti. Pašnekovas man – artimas žmogus. Tada jis atsiveria. Net iš laidų pikčiausiomis temomis mano svečiai neišeina įžeisti. Tik kita kalba, kaip jie ten pasirodo.
Publicistinės laidos aktualiomis ir opiomis temomis – tavo kasdienė duona. Kuo traukia „rimtoji” žurnalistika?
Nerimtosios žurnalistikos dabar pilnos visos žiniasklaidos priemonės. Ji duoda reitingus, bet smukdo dvasią. Man įdomu, kokie procesai išties vyksta visuomenėje, kas su mumis darosi, kas ką su mumis daro, kur einame. Gal žinote radijo ar televizijos laidų, kur apie tai šnekama? „Žinių radijuje” turiu beveik neribotas galimybes. Kodėl jomis nesinaudoti?
Kartais per dieną turi po kelias laidas įvairiausiomis temomis. Turi gerai išmanyti, apie ką kalbi. Kaip tau pavyksta nesubanalėti?
„Žinių radijuje” vedu diskusines laidas, todėl man nebūtina turėti galvoje visą informaciją ir visus skaičius. Svarbiausia – suvokti tendencijas, interesus ir parinkti tinkamus pašnekovus, kurie ne tik įtikintų klausytojus, pašnekovą, bet ir suteiktų informacijos. Be to, aš pats iš jų mokausi.
Bet juk pasitaiko pašnekovų, kurie labiau trukdo nei padeda.
Joks pašnekovas man netrukdo. Jis gali trukdyti tik sau, nes atsiskleidžia toks, koks yra. O man nesutrukdys… Aš tik dirbu savo darbą.
Pakalbėkim apie politikus. Kadaise pats norėjai tapti Seimo nariu. Kodėl persigalvojai?
Kažkada lyg ir galvojau pasukti į politiką. Arba ne… Politika kartu su Atgimimu atėjo į mano kiemą, nespėjau laiku pasitraukti. Keletą metų dirbau su užsienio lietuviais, rengiau jaunimo ekspedicijas į Sibiro lietuvių telkinius Altajuje, Tomske, Novosibirske, Krasnojarske. Statėme kryžius lietuviškuose kaimuose Saratovo srityje – Čiornaja Padinoje, Litovkoje, Talovkoje. Tada tikėjau, kad galėsime kažką pakeisti savo ir kitų gyvenime. Atrodė, kad politika gali kažką pasiūlyti Lietuvos žmogui. Dabar taip nebegalvoju. Manau, jog ką nors pasiūlyti ar pakeisti gali tik tiesos sakymas. Bet ir jos išgirsti galima vis mažiau, nes nebežinome, kas slypi už žodžio, frazės ir minties.
Ar niekada nebuvo kilusi mintis emigruoti iš Lietuvos?
Per daug dirbau su mūsų tautiečiais užsienyje. Gal ir būčiau norėjęs emigruoti, jei ne tos ekspedicijos ar bendruomenių kūrimas. Emigracija man būtų beprasmiška, nes pakankamai normaliai sugebu gyventi ir Lietuvoje. Čia esu pilietis ir šeimininkas. Ir taip turiu, ko ilgėtis. Kam man dar ilgėtis Lietuvos? Mielai bendrauju su užsieniečiais ar užsienio piliečiais, bet šeimininkauju savo namuose ir savo šalyje.
Labai daug dirbi. Esi darboholikas?
Ir darboholikai, ir alkoholikai, ir visokie kitokie -holikai ar -istai yra nelaimingi žmonės. Bent jau mano galva. Turi dirbti tiek, kiek reikia. Ir trupučiuką daugiau. Tik tada lieka laiko laisvei. O laisvė – tai žvilgsnis į žvaigždes, perskaityta knyga, pažiūrėtas filmas ar pabučiuota mergina. Kalbant rimtai, tereikia mokėti planuoti laiką. Susidėlioti prioritetus ir susitelkti tam tikru metu svarbiausiam darbui.
Mergina, su kuria šį savaitgalį susituokėte, tavo gyvenime atsirado mažiau nei prieš metus. Ar staigūs pokyčiai gyvenime, šeima netrukdys ir toliau tobulėti profesinėje veikloje?
Atvirkščiai – padės. Negi neaišku?
Dabar abu esate įsimylėję. Ar žinai kokį receptą, kad jausmai neišblėstų ir ateityje?
Jokių receptų. Receptai – ligoninėse ir virtuvėse. Nors… Paprasti virtuvės receptai kartais padeda porai išsaugoti darną ir meilę. Pavyzdžiui, nevalgęs būnu suirzęs ir nervingas. Tada sugebu sugadinti nuotaiką ir Julijai. Gerai, kad ji visada supranta, ko aš noriu. Šis supratimas ir yra tikrasis receptas. Meilė negyvuoja amžinai pati savaime, aš net nežinau ar ji apskritai gyvuoja amžinai. Bet jei suprasi, kad pasaulis prasideda tavo paties galvoje ir širdyje, vadinasi pirmąjį recepto komponentą jau radai.
Jokia meilė ilgai netruks neturint stogo virš galvos. Meilei pavojingas savo tiesos įrodinėjimas. Meilė nemėgsta kitų žmonių kišimosi. Bet pagrindinis dalykas – atleisti. Ir dar… Nereikia skubėti keisti kito žmogaus. Jei gali, keiskis pats. Jei negali – daryk viską, kad kitam būtų malonu, įdomu ar naudinga keistis. Jei ir tai nepavyksta – kokia jau čia meilė? Kančia ir tiek…
Iš kur semiesi stiprybės dvasinėms ir fizinėms jėgoms atgauti?
Stiprybė pirmiausiai slypi vidinėje energijoje. Ja apdovanoja Dievas. Ne visi jos turi. Todėl žmonės ir skiriasi, todėl vieni pasiekia daugiau, kiti mažiau. Dievas nesutvėrė pasaulio teisingo ir toks jis niekada nebus. Fizines jėgas atgauti nesunku. Nuvažiuoji į gamtą, pasislepi nuo visų ir pamedituoji. Nepaprastai mėgstu rytų Lietuvos ežerų labirintus. Nueinu kur prie Laumiakėlių ežeriukų, prie Almajos, pasivažinėju po miškus, pasišneku su medžiais, pasakau jiems viską, ką galvoju – ir kaip naujai gimęs.
Mėgstu Ignalinoje „pariedučiauti”, paplaukioti. Ko dar reikia? Poilsiaviečių Lietuvoje apstu. Tik šiemet vasarą su Julija važiuosime į Florenciją. Dalyvausime pasauliniame esperantininkų kongrese ir tuo pačiu paklaidžiosime po šį svajonių miestą. Beje – atsigaunu ir skaitydamas poezijos knygas, ir žaisdamas šachmatais, ir domėdamasis rytų sveikatingumo mokymais. Tokiais kaip Reiki… Dabar turiu dar vieną pramogą – įsigijome šinšilą Rikį.
Esi esperanto kalbos judėjimo Lietuvoje valdybos narys. Kodėl giliniesi būtent į šią kalbą?
Esperanto man yra mielas hobi. Tai labai graži, lengva ir įdomi kalba. Tačiau ne vien kalba žavi. Egzistuoja ir šio judėjimo ideologija, kviečianti žmones bendrauti – be jokių sąlygų, ideologinių skirtumų. Esperanto man atvėrė platesnį ir įdomesnį pasaulį. Šia kalba pasaulyje kalba keli milijonai žmonių. Norėčiau, kad ji paplistų labiau, tačiau tai mažai tikėtina, nes didžiosios valstybės nesutiks, kad jų kalbos užleistų pozicijas.
Ar gali save pavadinti laimingu žmogumi?
Laimingas yra kiekvienas, kuris nėra nelaimingas. Kuriam kiekvieną rytą išaušta nauja diena. Kuris nepasiduoda. Nepasiduoda – ir viskas!