Ar demokratija ir pakantumas turi ribas? Kaip siejasi laisvė ir atsakomybė? Kuo skiriasi laisvė ir savivalė? Ar mokėjimas apsiriboti yra vertybė? Tokių ir panašių klausimų virtinę galima tęsti dar ilgai. Visame pasaulyje jie šiandien keliami itin aktyviai kartu su vadinamuoju karikatūrų skandalu arba su jaunimo maištais Prancūzijoje. Pakankamai pagrindo juos svarstyti turime ir Lietuvoje. Deja, dingsčių kasdien atsiranda vis naujų.
„Lietuvos žinios” gana plačiai referavo apie Vytauto Matulevičiaus sukurtą apologetinį filmą, skirtą Rolandui Paksui. Jo atsiradimas manęs labai nenustebino: apie Matulevičiaus pažiūras buvau susidariusi nuomonę iš jo ankstesnės veiklos – laidų televizijoje, nors, prisipažinsiu, tokio begėdiško cinizmo iš jo nesitikėjau. Filmo, aišku, neturėjau galimybės matyti (dėl to nesigailiu), bet manau kad užtenka informacijos, kurią gavau iš laikraščio.
Neteikčiau jam reikšmės, neskirčiau dėmesio, jeigu jis būtų parodytas bet kokioje renginio organizatorių išsinuomotoje pašiūrėje arba salėje kaip, pavyzdžiui, įvyko Kaune – tai jų teisė. Bet Seime!
Kaip bevertintume dabartinio Seimo sudėtį, Seimas yra mūsų parlamentinės respublikos aukščiausioji valdžios institucija, mūsų valstybingumo simbolis. Prieš keletą metų čia įvykusi tuometinio prezidento apkaltos procedūra buvo visuotinai įvertinta kaip demokratijos pergalė, esminių demokratijos principų įtvirtinimas – taip ją vertino ir visa žiniasklaida (išskyrus geltonąją, žinoma), iškilūs žurnalistai, politologai, politikai, pagaliau ir visuomenės dauguma – atsimename, kaip išaugo svarbiausiųjų šios bylos figūrų Aloyzo Sakalo, Egidijaus Kūrio reitingai. Visuomenė įsisąmonino Konstitucinio Teismo, kaip neabejotino moralinio, politinio ir teisinio autoriteto, reikšmę. Buvo suvokta, kaip prasiplėtė ir pagilėjo teisės ir teisingumo samprata, praturtėjo teorinė teisės mintis.
Tikėtasi, kad šitoji nepriekaištingai atlikta Seimo procedūra, sulaukusi pagarbaus pripažinimo ne tik Lietuvoje, bet ir platesnėje erdvėje, apsaugojusi mūsų nepriklausomybę nuo svetimos valstybės kapitalo ir slaptųjų jos tarnybų grėsmės, padės valstybės politinei sistemai apsivalyti nuo ją kamuojančių bėdų, visų pirma – nuo politinės korupcijos. Deja, taip neįvyko. O štai šiandien Seime be jokios gėdos iš apkaltos bylos tyčiojamasi. Aš, kaip Lietuvos pilietė, jaučiuosi giliausiai įžeista. Manau, kad simbolinė Seimo erdvė turi sietis su apginto valstybingumo vertybe, o ne su atskirų grupuočių interesais – juoba labai purvinais.
O štai dar kitas atvejis: pasirodė rimtas žurnalas, kurio viršelyje – nafta išterliotas premjero atvaizdas.
Pritariu tiems, kurie mano, kad Algirdas Brazauskas turėtų, laikantis demokratinių procedūrų, palikti partijos lyderio postą. Manau, kad ir premjeru galėtų būti kas nors kitas. Bet šiuo metu jis yra valstybę reprezentuojanti figūra, vykstant įtemptai kovai dėl „Mažeikių naftos”, kurios sėkminga baigtimi yra suinteresuota Lietuva. Žinoma, tokia baigtimi suinteresuotas ir premjeras – ji duotų jam stambių politinių dividendų. Bet, nemanau, kad reiktų piršti visuomenei požiūrį, esą premjeras Mažeikiais rūpinasi savanaudiškais turtiniais interesais, ir taip griauti likučius tikėjimo, kad politikai gali veikti iš tikrųjų siekdami naudos valstybei.
Kritika gali būti nukreipta į bet kurį valdžioje esantį asmenį – demokratinėje valstybėje tai savaime suprantama. Bet kartu ji turi ribas ir tam tikras formas, kurias padiktuoja vidinė kritikuojančiojo kultūra ir diplomatinis taktas.