Pavasaris gamtoje – poravimosi metas. Ne išimtis ir dekoratyviniai balandžiai. Prasidėjus tuoktuvėms savo karvelidės duris LŽ svetingai atvėrė 87 metų marijampolietis Justinas Jurgelaitis.
Ilgametį balandininką karveliai lydi nuo vaikystės. Savo tėviškėje – Vilkaviškio rajone netoli Gižų – iš pradžių jis globodavo tik vieną kitą paprastų karvelių porelę. Tėvas ant sūnaus vis pykdavo už slapčia imamus grūdus, nes Jurgelaičiai turėjo tik penkis hektarus žemės, o šeimoje augo aštuoni vaikai. Bet vaikas sparnuočių neapleido, o vėliau labai džiaugėsi, kai draugas, kilęs iš stambesnių ūkininkų šeimos, jam padovanojo du kilmingus dekoratyvinius balandžius. Sako, jų piniginė vertė tais laikais galėjo siekti apie 50 litų, kai karvė kainavo apie 100 litų.
Su balandžiais Jurgelaitis nesiskyrė ir pradėjęs „kriaučiauti” bei vėliau, susiradęs žmoną. „Na, žmona kaip žmona. Nelabai jai jie patiko, bet kategoriškai neprieštaravo. O dabar… Ką jau kas gali man drausti. Kai guliu ligoninėje, žmona mano balandžius visada palesina”, – linksmai porino balandininkas. Neslėpė, jog iš pensijos pinigų imti dar nereikia – balandžiai kol kas patys save išlaiko. Kai turguje reikia pirkti jiems lesalo, Jurgelaitis parduoda balandžių porelę, ir pinigų jau yra. „Praėjusią savaitę nupirkau centnerį kviečių, tai gal užteks dviem mėnesiams”, – skaičiavo apie 30 dekoratyvinių balandžių laikantis marijampolietis.