Tiesa, kol kas jie linkę tai vadinti „naujomis organizmų ir aplinkos komunikacijos priemonėmis”.
Pastaraisiais metais mokslininkai atliko šimtus bandymų, bandydami nustatyti minčių kontaktą. Iškelta nemažai įdomių, šį reiškinį aiškinančių teorijų. Vis dėlto niekas negali tvirtai pasakyti, ar telepatija egzistuoja.
Edinburgo universiteto specialistai, norėdami pagaliau atskleisti minčių perdavimo per nuotolį paslaptį, neseniai nutarė atlikti seriją bandymų. Jie tikėjosi išsiaiškinti, ar mes susidūrėme su realiu fenomenu, ar su dar viena romantiška fantazija. Mokslininkai naudojo vadinamąjį „gancfeldo” metodą, kurį sukūrė tyrinėtojai amerikiečiai Čakas Honortonas ir Bobas Morisas.
– Idėjos esmė tokia, – aiškino daktaras B. Morisas. – Jeigu visa tai iš tikrųjų egzistuoja, aptikti bus labai sunku. Iš visko sprendžiant, telepatinis kontaktas užsimezga tik specifinėmis sąlygomis. O jos retai susidaro mums esant įprastos būdravimo būsenos. Tačiau sąlygas galima sukurti dirbtinai, pasitelkiant meditaciją ir analogiškus būdus bei panardinant sąmonę į kitokią nuo „normalios” besiskiriančią būseną.
Dabar daug kalbama apie pakitusias sąmonės būsenas. Gali pasirodyti, jog tai mistika, kažkas nepaprasta. Bet taip nėra. Tokioje būsenoje mes atsiduriame daug kartų per dieną. Pradėjome migti – ir priartėjome prie miego bei tikrovės ribos. Tai viena pakitusi būsena. Supykome, išsigandome – kita. Išgėrėme alkoholio – trečia.
Kaip vyko bandymas
Bandomasis patogiai įsitaiso krėsle garsų nepraleidžiančiame kambaryje. Ausinėse jis girdi lengvą foninį triukšmą, kuris sukelia komforto pojūtį. Ant akių – glaudžiai priglundantys beveik besvoriai akiniai, pagaminti iš stalo teniso kamuoliukų puselių. Įjungiama šviesa, kuri taip pat teikia šilumos ir ramybės pojūtį. Bandomąjį tai migdo ir hipnotizuoja. Jutimo organai neteikia jokios informacijos. Tokiomis sąlygomis smegenyse kylantys vaizdai tampa itin ryškūs ir panašūs į tuos, kuriuos matome paskutinę akimirką prieš užmigdami.
Kai „žmogus imtuvas” yra tarpinės būsenos tarp miego ir būdravimo, kitas eksperimento dalyvis – „žmogus siųstuvas” – taip pat sėdi garsams nepralaidžiame kambaryje ir žiūri jam rodomą medžiagą: nuotrauką ar filmo ištrauką, žodžiu, „paveikslėlį”. Jo užduotis – tai, ką mato, bandyti perduoti „imtuvui”. Tai tęsiasi kiek laiko. Po to pirmajam bandomajam rodomi keturi skirtingi paveikslėliai, vienas jų – „tas”. Jis turi nustatyti, kuris labiausiai primena vaizdus, kilusius sąmonėje telepatinio ryšio seanso metu.
Atspėjimų procentas
Žmogus, aklai bedęs pirštu, dažniausiai turi vieną galimybę iš keturių (25 procentai) pataikyti į tą paveikslėlį, kurį mintyse transliavo „siųstuvas”. Jeigu atspėjimų procentas didesnis, vadinasi, esama kitų, mums nežinomų veiksnių.
Eksperimentų rezultatai 90 procentų įtikino daktarą B. Morisą, kad tokie veiksniai egzistuoja. Kitaip sakant – telepatija arba ekstrasensorinis suvokimas. Vis dėlto jis neskuba daryti išvadų ir linkęs atsargiai kalbėti apie „akivaizdžias naujas komunikacijų tarp organizmų ir aplinkos formas”. Galima suprasti jo atsargumą, nes daugiau nei šimtą metų atliekami moksliniai parapsichologijos ieškojimai taip ir nepateikė įrodymų, kurie vienareikšmiškai patvirtintų arba paneigtų telepatijos fenomeną.