Jeigu akys – sielos veidrodis, tai mūsų rankos – kūno pasas. Tame pase, išduotame jau gimstant, žmonės nuo seno bando ir patys įrašyti keletą eilučių. Populiariausios – apie šeimyninę padėtį. Ji nurodoma žiedu ant bevardžio dešinės rankos piršto. Šis paprotys atsirado dar senovės Egipte, kurio gyventojai tikėjo, jog nuo bevardžio piršto prasideda meilės arterija, vedanti tiesiai į širdį.
Taip manydami vedę faraonai mūvėjo įvairių metalų, stiklo ir net keramikos žiedus. Senovės Romos laikais sutuoktiniui pradėta dovanoti geležies ar bronzos žiedą – kaip neišardomų santuokos ryšių ženklą. Mums įprasti auksiniai žiedai ant pirštų pasirodė tik III-IV amžiuje.
Valdžią ir galybę rodo žiedas ant smiliaus. Užmautas ant dešinės rankos smiliaus jis rodo žmogaus sugebėjimą apsispręsti, ant kairės – didybės maniją ir polinkį į isteriją.
Žiedą ant smiliaus nešiojo daugelis žinomų valdovų ir karvedžių – Cezaris, Ivanas Rūstusis, kardinolas Rišeljė, Henrikas VIII. Pastarasis, beje, žiedus mūvėjo tik ant smilių, abiejų iškart. Su jais didysis monarchas, reformatorius, mergišius ir paranoikas įamžintas visuose portretuose.
Rezoliucija „Aš – gražuolis!” dedama ant didžiojo piršto. Kadangi jis ilgiausias ir yra viduryje, ant jo geriausiai matyti papuošalas. Tai rodo, jog žmogus pats sau patinka.
Ant didžiojo piršto žiedą mūvėjo ir Merilina Monro, kai dainavo apie briliantus. Beje, kuo žiedas ir briliantas didesnis, tuo labiau jų savininkas stengiasi įtikinti aplinkinius savo nepaprastumu.
Žiedas ant didžiojo vyro piršto signalizuoja: „Prašau dėmesio!”. Psichologų nuomone, vyrai, mūvintys žiedą ant didžiojo piršto, siekia įsitvirtinti bet kokia kaina, pirmiausiai – įrodyti savo seksualinį pajėgumą. Beje, ši nuomonė jau labai sena, mat dar senovės graikai ir romėnai laikė didįjį pirštą falo simboliu ir mūvėjo ant jo geležinius žiedus savo vyriškai jėgai pabrėžti.
Mažojo piršto pakanka tik tam, kad pažymėtume esantys kūrybingi. Žiedą ant mažojo piršto dažniausiai mūvi aktoriai, dailininkai, modeliuotojai. Marlena Dytrich mėgo papuošti savo mažylį.
Net jei žmogus ir nesusijęs su meno pasauliu, žiedas ant mažylio rodo, kad jo savininkas yra nenuspėjamas, jis „netelpa” į visuotinai priimtas normas.
Viduramžiais europiečiai su malonumu puošė ir pirmąjį pirštikaulį – portretuose įamžintų Burgundijos gražuolių piršteliai apmaustyti miniatiūriniais žiedeliais. Galimas daiktas, kad ši mada sugrįš – ne taip seniai Žanas Polis Gotjė sukūrė žiedą-nagą pirmajam pirštikauliui… (ekstravagantiška ir patogi papuošalo ir uždedamojo nago kombinacija).
O dabar jūsų dėmesiui – keletas paprastų žiedų mūvėjimo taisyklių:
* žiedas su ovaliais ištęstais brangakmeniais suteikia rankai grakštumo;
* platūs žiedai su stambiais brangakmeniais netinka žemo ūgio moterims, turinčioms itin plonus arba nelabai ilgus pirštus;
* plonas žiedelis merginos ranką puošia labiau nei masyvus žiedas;
* mūvėti keletą žiedų ant vieno piršto laikoma blogu tonu;
* platūs žiedai su stambiais brangakmeniais nemūvimi dieną.