Klaipėdoje stingant nestandartinių būstų, pradeda sklandyti nedrąsios įdėjos apgyvendinti žmones buvusiuose pramoninės paskirties pastatuose.
Ar uostamiestyje atsirastų norinčiųjų įsikurti apleistame kokios nors bankrutavusios gamyklos, fabriko, ar net fermos pastate, abejojama, tačiau, pavyzdžiui, Vilniaus menininkams iš pirmo žvilgsnio, regis, visiškai nepritaikyti gyventi pramoniniai pastatai jau seniai tapo patrauklia vieta įsikurti ne tik erdvią darbo vietą, bet ir stilingą būstą – vadinamąjį „loftą” (angl. pastogė, aukštas).
Pastatai, statyti pramoninėms ar sandėliavimo reikmėms, nestandartinio mąstymo žmones sostinėje masina gigantiškomis erdvėmis ir konstrukcinėmis detalėmis, kurios lemia specifinį interjero dizainą.
Gyvena buvusioje gamykloje
Vilnietė fotografė Dalia kartu su draugu dizaineriu Martynu metus laiko gyvena sostinės Ševčenkos gatvėje, uždaroje pramoninėje teritorijoje, esančiame pastate. Pora jau spėjo įvertinti tokio nestandartinio būsto pranašumus. Dalios žiniomis, anksčiau tame pastate veikė įslaptinta karinės paskirties elektrotechnikos gamykla.
„Iš viso turime 160 kvadratinių metrų ploto patalpas, kuriose ir gyvename, ir dirbame. Kas labiausiai traukė įsikurti pramoninės paskirties pastate? Kaina. Nes šis pastatas yra centre, o šioje miesto vietoje butai labai brangūs. Tiesa, kol įsirengėme ir pritaikėme patalpas gyventi, kaina gerokai išaugo. Žinoma, labiausiai traukė nestandartinė erdvė – aukštos, per 4 metrus siekiančios lubos, 3 metrų aukščio langai”, – pasakojo Dalia.
Moteris pasakojo, kad mokesčius už elektrą ir vandenį ji moka patalpas administruojančiai bendrovei, o už dujas, kuriomis ir šildomas būstas, – miestui.
„Išlaikyti tokį didžiulį būstą tikrai nėra labai brangu. Pavyzdžiui, už dujas, kuriomis ir apšildome visas patalpas, per mėnesį sumokame maždaug 300 litų”, – pasakojo fotografė.
Nori pakeisti patalpų paskirtį
Dalia minėjo, kad pavieniai menininkai arba jų grupelės pirko buvusias pramonines patalpas iš bankrutuojančių bendrovių. Iš pradžių buvo svarstoma ten įsikurti darbo vietas, studijas, tačiau nestandartinės erdvės pasirodė patrauklios gyventi.
„Žinoma, standartinio mąstymo žmonėms net nekiltų mintis apsigyventi buvusioje gamykloje, tik menininkai gali taip sugalvoti. Pavyzdžiui, tas pastatas, kuriame mes gyvename, iš išorės ir tebėra toks pat „pramoninis”. Tačiau viduje turime visas komunikacijas”, – pasakojo fotografė.
Pasak jos, masinis kraustymasis gyventi į pramonines patalpas Vilniuje prasidėjo prieš metus. Jos žiniomis, kai kurie pavieniai menininkai kuriasi ir Užupyje, taip pat buvusio fabriko patalpose.
„Dar yra Vilniuje vietų, kur galima „iškrapštyti” pramonę ir įsikurti gyventi, tačiau jų vis mažėja, nes verslininkai suuodė, kad iš to galima padaryti verslą”, – sakė Dalia.
Vienintelė problema, iškylanti netradiciškai gyvenantiems menininkams, – pakeisti gamybinių patalpų paskirtį į gyvenamąsias.
„Teoriškai tai yra įmanoma, bet praktiškai – labai sunku. Su kaimynais planuojame bent pakeisti patalpų paskirtį iš gamybinių į kūrybines, nes kitu atveju gali tekti mokėti nekilnojamo turto mokestį. O šiaip juk įstatymai nedraudžia gyventi gamybinėse patalpose, juk gyvenk, kad ir po tiltu”, – pasakojo menininkė.
Vietoje arklidžių – prabangūs butai
Prieš keletą metų bendrovė „Vilniaus kapitalo vystymo projektai” Antakalnyje, šalia Sapiegų parko esančiame XIX a. pastate, buvusiose arklidėse, įrengė, ko gero, pirmąjį Lietuvoje „loftų” kompleksą.
Bendrovės administratorė Kristina Kulbytė „Vakarų ekspresui” pasakojo, kad buvusiose arklidėse iš viso buvo įrengta per 90 butų, 40 iš jų – originalios architektūrinės koncepcijos butų-studijų. Pastarieji ir buvo labiausiai graibstomi, nepaisant to, kad jų kaina – kur kas didesnė.
„Pirkėjus viliojo tai, kad „loftų” lubų aukštis siekia 4-5 metrus, taigi yra puiki galimybė įsirengti dar vieną aukštą”, – sakė K. Kulbytė.
Pasak jos, namo paskirtį nėra taip sunku pakeisti, kaip žemės, todėl Vilniuje buvusį pramoninį objektą įregistruoti kaip gyvenamą pastatą nėra labai sudėtinga. Tą patį patvirtino ir sostinės valdininkai – esą tereikia kreiptis į seniūniją ir gauti iš architektų leidimą keisti pastato paskirtį.
Paprasčiau statyti naują
Nežinia, ko labiau stinga Klaipėdoje – ar drąsių menininkų, ar apleistų pastatų, bet apie galimybę uostamiestyje įrengti nestandartinius būstus kol kas kalbama labai nedrąsiai.
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos valdybos pirmininkė Ramunė Staševičiūtė svarstė, kad Klaipėdoje nėra terpės, kur būtų galima įrengti „loftus”.
„Visų pirma turėtų būti poreikis tokiam nestandartiniam būstui. Nelabai net įsivaizduoju, kur būtų galima įrengti tokias nestandartines gyvenamąsias patalpas. Gal tam tiktų buvusių mėsos kombinato ar kojinių fabriko, „Trinyčių” pastatai. Tačiau uostamiestyje tokius pastatus privatizavę verslininkai linkę juos nugriauti ir pradėti naujas statybas. Žinia, pastato rekonstrukcija dažniausiai reikalauja kur kas daugiau investicijų nei nauja statyba”, – sakė R. Staševičiūtė.
Architektė svarstė, kad „loftus” būtų galima įrengti ir apleistose fermose, tačiau sakė negirdėjusi, kad kas nors turėtų tokių sumanymų.
Kol kas tik idėja
Atsargi idėja įrengti Klaipėdoje „loftus” nuskambėjo iš Ilgalaikių investicijų kompanijos direktoriaus Rinaldžio Bendiko lūpų.
Pasak jo, įsigijus dalį patalpų „Telekomo” pastate šalia Danės upės iš pradžių buvo kilusi tokia mintis – įrengti nestandartinius būstus. Tačiau kol kas tai ir liko tik idėja.
„Šio projekto vystymas kol kas yra sustojęs, todėl tikrai negalėčiau konkrečiai pasakyti, ar bandysime šią idėją įgyvendinti. Sunkiausia sužinoti, ar būtų Klaipėdoje tokių gyvenamųjų patalpų poreikis. Nekilnojamojo turto agentūros negali atsakyti į šį klausimą, nes „loftų” niekada nepardavinėjo ir neturi tokios patirties. Žinoma, jie būtų kur kas brangesni nei standartiniai butai, todėl sunku spėti, ar atsirastų pirkėjų”, – svarstė R. Bendikas.
Pradininkai – amerikiečiai
Vilniečiai menininkai nėra novatoriai. Mintis apsigyventi nebenaudojamose gamyklų patalpose ar sandėliuose prieš 50 metų kilo JAV menininkams.
Jauni menininkai ir amatininkai Niujorke sunkiai rasdavo jiems įperkamas patalpas studijoms, kurios buvo reikalingos ne tik darbui, kūrybai, bet ir normaliam kasdieniam gyvenimui. Tuomet jie atkreipė dėmesį į apleistus bankrutavusių gamyklų pastatus, kur ir pradėjo kurtis. Ilgainiui šioms patalpoms prigijo pavadinimas „loft”.
Niujorko valdžia netrukdo įvertinti naujo tipo būstų pranašumus ir pradėjo skatinti jų plėtrą.
„Loftuose” paprastai išsaugomi pramoninio stiliaus atributai – masyvūs balkiai, kolonos, sąramos, dvivėrės durys, liukai lubose ir grindyse, pramoniniai liftai – visa tai, kas gerokai skiriasi nuo įprastų interjero detalių.
Tokiuose prabangiai atrodančiuose apartamentuose neretai šokiruoja paliktos pramoninių vagonėlių bėgių liekanos grindyse, ar masyvios metalinės sandėlio durys į miegamuosius, akį traukia ryškiai dažyti komunikacijų ar inžinerinių tinklų įvadų vamzdžiai, liukai, šachtos, pramoninės kopėčios.
Alternatyva standartiniam būstui paplito po visą pasaulį, tačiau JAV tebelieka šio architektūros žanro pasauline lyderė.