Žaidimai vaikų agresijai ir neigiamoms emocijoms slopinti

Piktas, agresyvus, mušeika vaikas – rūpestis tėvams, kiemo siaubas, bet kartu ir nelaiminga būtybė, kurios niekas nesupranta, nepriglaudžia ir nepagaili. Vaiko agresyvumas – požymis, kad jam kažkas negerai emociškai. Tai psichologinės gynybos neadekvatus būdas.
Tokie vaikai naudojasi kiekviena proga pastumti, sumušti, žnybtelėti kitą, ką nors sulaužyti. Jų elgesys dažniausiai provokuojamas.kad sukeltų atsakomąją agresyvią reakciją, jie visada pasirengę supykdyti mamą, auklėtoją ar bendraamžius. Agresyvus vaikas nenurims, kol suaugusiųjų neišves iš kantrybės, o kiti vaikai neims muštis. Po to jis pravirks ir nurims tik mamos paglostytas ar paguostas. Keistas būdas gauti dėmesio? Bet tokiam vaikui tai vienintelė išeitis nuslopinti emocinę bei psichinę įtampą.
Agresyvumo priežastys beveik visada išorinės: blogi santykiai šeimoje, kažko trokštamo negavimas, norų ir realybės nesutapimas. Tik supratę tai suaugusieji suvokia, jog vaikas nekaltas ir jei jo niekas neskaudins, jis bus geranoriškas bei draugiškas.

Jei jūsų vaikas linkęs į agresiją,

pamėginkite su juo pažaisti keletą žaidimų.

Pagalvių mūšis (nuo 5-erių metų)

Reikės mažų pagalvių. Žaidėjai svaidosi pagalvėlėmis, kula vienas kitą, stengdamiesi pataikyti vis į kitą kūno vietą. Žaidimą turi pradėti suaugusysis – tai lyg leidimas leisti prasiveržti agresijai.

„Valymas” (nuo 4-erių metų)

Kiekvienas žaidėjas gauna „dulkiną” pagalvę ir turi „išmušti dulkes” įnirtingai tvatydamas rankomis.

„Griūvantis bokštas” (nuo 5-erių metų)

Iš pagalvių pastatomas didelis bokštas. Kiekvieno žaidėjo užduotis – šturmuoti viršūnę. Laimi tas, kuris užšoka ant viršaus nesugriovęs viso statinio ir nepasakęs nė vieno pikto žodžio. Kovos šūkiai leidžiami.

„Pykti, dink” (nuo 4-erių metų)

Žaidėjai ratu sugula ant kilimo. Tarp jų sudedamos pagalvės. Užsimerkę jie pradeda iš visų jėgų daužyti kojomis grindis, o rankomis – pagalves ir rėkti: „Pykti, dink, dink, dink!” Po trijų minučių žaidėjai pagal suaugusiojo komandą atsigula žvaigždės poza, t.y. plačiai išskėtę rankas ir kojas, ir ramiai gulėdami klausosi raminamos muzikos.

„Du avinai” (nuo 5-erių metų)

Žaidėjai suskirstomi poromis. Plačiai išsižergę, palinkę į priekį, suremia delnus ir kaktas. Užduotis – pasipriešinti stūmimui nepajudėjus iš vietos. Kas pajuda, pralaimi. Kad būtų linksmiau, galima rėkti: „Be-e-e-e!” Suaugusieji turėtų prižiūrėti, kad vaikai nesusidaužytų kaktų.

„Tigras medžioja” (nuo 5-erių metų)

Suaugusysis – „tigras”, už jo rikiuojasi „tigriukai”. „Tigras” moko juos medžioti. „Tigriukų” užduotis – mėgdžioti visus suaugusiojo judesius, neiššokti priešais, antraip gaus „letena” per užpakalį. „Tigras” labai lėtai stato į priekį koją – nuo kulno ant pirštų, ištiesia vieną naguotą „leteną”, po to – antrą koją ir „leteną”, palenkia galvą, išriečia nugarą ir atsargiai sėlina prie grobio. Po 5-6 tokių žingsnių jis susigūžia, išriečia nugarą ir staigiai šoka išleisdamas garsų „cha”. Visa tai „tigriukai” turi daryti kartu.

Kantrybės išbandymas (nuo 6-erių metų)

Vienas vaikas sėdi ant kėdės laikydamas rankšluostį. Kiti bėgioja aplink, rodo grimasas, erzina, liečia jį ir kutena. Sėdintysis kenčia, bet kai nebegali tverti, pašoka nuo kėdės ir puola vaikytis skriaudėjus taikydamas užtvoti rankšluosčiu per nugarą. Susugusieji turėtų stebėti, kad erzinimas nebūtų įžeidžiamas, prisilietimai – neskausmingi. Žnaibyti ir plekšnoti griežtai draudžiama.

Persikraustymas (nuo 5-erių metų)

Apžvelkite kambarį ir pagalvokite, ką jame būtų galima pakeisti – perstatyti kėdes, kitaip sudėti knygutes, puodelius ar pan. Su vaiku padarykite kambarį kiek įmanoma labiau neatpažįstamą. Pasėdėkite, pasigėrėkite savo triūsu ir pamažu viską vėl grąžinkite į savo vietas.

Tylos ir galimybių valandos (nuo 4-erių metų)

Su vaiku susitarkite, kad kartais, kai būsite pavargę ir norėsite pailsėti, namuose bus paskelbta tylos valanda. Vaikas turės elgtis tyliai, ramiai žaisti, piešti, konstruoti. Bet kartais bus ir galimybių valanda. Tada vaikui bus leidžiama viskas: šokinėti, rėkti, imti mamos papuošalus ir tėčio įrankius, kabintis tėvams ant kaklo, ropštis ant nugaros ir pan. Tas valandas galima derinti kad vieną po kitos arba skirti joms atskiras dienas. Svarbiausia, kad šeimoje jos taptų įprastos.

Burnojame kitaip (nuo 5-erių metų)

Pasiūlykite vaikams paburnoti, bet ne bjauriais keiksmais, o vardijant daržovių pavadinimus: „Tu – agurkas!” – „O tu – morka!”, „Tu tada – moliūgas!” – „O tu – ridikėlis!” reikėtų ir patiems prisiminti šį žaidimą, kai knieti vaiką išvadinti kuo bjauresniais žodžiais…

„Taip” ir „Ne” (nuo 5-erių metų)

vaikai bėgioja po kambarį ir garsiai šaukia: „Ne! Ne!” susitikė pažvelgia vienas kitam į akis ir dar fgarsiau rėkia: „Ne! Ne!” Suaugusiajam davus ženklą jie tebebėgioja, bet vietoj „Ne!” žiūrėdami vienas kitam į akis šaukia; „Taip!”