Įdomu gyventi Lietuvoje, bet ne apie skandalus kalbu. Nustebino srautas nepaprastai originalių minčių. Reikia pavyzdžių – prašom.
Štai net du politologai ėmė tvirtinti, kad jokios okupacijos 1940 metais net nebuvo. O jei nebuvo, ar galime reikalauti žalos atlyginimo? Vadinasi, mes savanoriškai 1940-aisiais atsidavėme Stalinui, tūkstančius šviesiausių Lietuvos protų pasiuntėme myriop, laisvai ir demokratiškai išrinkta valdžia atvežė iš Maskvos Stalino saulę, kuri taip įkaitino, kad po metų keliasdešimt tūkstančių buvo išvežti į Sibirą. Kitas jaunuolis pareiškė, kad „patriotizmas tai dažno niekšo paskutinis prieglobstis.”
Ar ši frazė taikytina ir tiems jauniems vyrams, kurie 1945 metais į miškus nuėjo iš gryno patriotizmo, žinodami, kad rizikuoja gyvybe? Nesueina man galvoje galas su galu, ypač kai dalį tų vyrų pažinojau asmeniškai.
——————————————————————————–
Arba dar: „Santykiai (su Rusija) įtempti jau septynioliktus metus”. Bet juk su Rusija santykiai buvo tiesiog auksiniai, kai jos prezidentas buvo Jelcinas. Jie tolydžio blogėjo prezidentu tapus Putinui. Vėl kažkas ne taip. Be to, visiems žinoma, kad dviejų subjektų santykiai priklauso tik nuo jų lygiateisiškumo, gerų norų. Nėra ko tikėtis, jeigu vienas jų tampa vasalu, o kitas – ponu. Tai ar reikia mums prarasti valstybės orumą ir gerinti santykius su Rusija pagal Putino scenarijų? Ar tokią nuolankią valstybę kas nors gerbtų?
Žinoma, kvailas užsispyrimas neturi būti mūsų politikos kelrodis, bet mums nevalia klastoti istorijos. Todėl nustembi, kai perskaitai, kad reikia gerbti Sniečkų, nes jis buvo geras ūkininkas. Ūkininkas buvo neblogas, bet pasirašė mirties nuosprendžius tūkstančiams lietuvių, lėmė daugelio kitų Lietuvos žmonių areštus ir trėmimus. Jokie ūkiniai talentai negali pateisinti net vieno žmogaus mirties. Žmogžudys visada liks žmogžudžiu.
Mano, fiziko, logika negali pripažinti teiginių, kad atvežę Stalino saulę veikėjai, iš pradžių pasmerkę pražūčiai šimtus tūkstančių žmonių, o vėliau išgelbėję nuo tremties keliolika, verti vos ne valstybinių apdovanojimų. Suprantu vaikaičių norą pateisinti savo senelį, bet jie labiau jį pagerbtų nevadindami juodo baltu. Taigi, minties genijų Lietuvoje apstu.
Lygių galimybių kontrolierė galėtų pasakyti, kad jų yra tiek tarp vyrų, tiek tarp moterų. Iš vienos iškilios moters komentaro, o ne tik iš pagarsėjusių „keturių komunarų”, sužinai, kaip gerai gyvena baltarusiai: visi jie dirba arba gauna pensijas, nusikalstamumas minimalus, tvarka geležinė. O kad ten diktatūra, kad laisvas žodis uždraustas, kad kitamaniai dingsta vienas po kito nežinia kur – tai dėmesio neverta smulkmena. Argi ką nors reiškia globalizuotame pasaulyje viena kita gyvybė? Juk mišką kertant visados lekia skiedros. Iškilioji žurnalistė tikriausiai nenorėtų būti ta skiedra. Tebūna kiti. Jai svarbu tik tai, kad patys baltarusiai renkasi tą, kurio nori.
Čia prisimenu tuos laikus, kao ir mes rinkdavomės, ką norėjome ir atiduodavome už jį net 99,95 proc. visų balsų. Bet tokia tvarka mums kažkodėl nepatiko ir 1990 metais patys atsisakėme tokios šaunios sistemos. Dabar tai jau užmiršome. Iš tiesų teisūs tie, kurie sako, kad nauja tai, kas buvo seniai užmiršta. Įdomu, ar liaupses Lukašenkai liejanti žurnalistė anais laikais būtų tokia drąsi kaip dabar? Ir ar reikia Lietuvai ploti per petį Lukašenkai sakant, koks jis šaunus vyras, nes sugebėjo paversti demokratinius rinkimus farsu?
Taigi Lietuva – stebuklų šalis. Ir juos daro šventieji, bet tie, kurie masto: nors ir nežmoniškai, bet kitoniškai.