Klaipėdos galerijoje įvyko dviejų grafikių – palangiškės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės ir vilnietės Elenos Šaltytės Lisauskienės – projekto „Laiškai iš kraštovaizdžių” pristatymas.
Dvi studijų draugės, gyvenančios ir kuriančios toli viena nuo kitos, susitiko bendroje parodoje, kad pasikalbėtų apie praeitį ir dabartį, harmoniją ir nerimą, grožį ir paslaptingus patyrimus.
Autorės siela – kaip kometa
E. Šaltytė-Lisauskienė, baigusi Kauno meno mokyklą, vėliau – Vilniaus dailės akademijos Grafikos fakultetą, kuria litografijas, lino raižinius ir ofortus, iliustruoja knygas, lieja akvareles.
Dailininkė, garsinusi Lietuvos vardą grafinio dizaino srityje, šiame cikle eksponuoja tapybą ant popieriaus. Jos darbai atlikti savita ir įtaigia, kiek paslaptinga autorine technika. Tai suteikia paveikslams begalybės, kosminio gylio įspūdį bei kviečia pasinerti į filosofines gelmes, ženklų ir simbolių pasaulį.
„Man labai patinka tokios originalios technikos daugiasluoksniškumas, minties gilumas, ir sykiu – ekspresija”, – apie draugės darbus atsiliepė jos kolegė G. Oškinytė.
„Šia technika dirbant, man išeina plonesnis, virpantis kontūras, – sakė dailininkė Elena. – Uolos ir vandenys primena mums, jog atėję iš nežinia kur, keliaujame beribe erdve, todėl ieškome tiltų vienas tarp kito. Dvidešimt metų slaugydama sergančias savo ir vyro mamas, negalėjau niekur išeiti iš namų, tad trokšdama tapyti, susigalvojau tokį tapybos būdą. Norėdama išgauti bangų, debesų atspalvius, išlieju juos ne tik teptuku ir pirštu, bet kartais tam tikros faktūros popierių nuplaunu skudurėliu.
Aš esu labai jausminga savo darbuose, o mano kolegė susikaupia vienai minčiai ir yra dieviškai kantri. Aš vargiai ar sėsčiau daryti tokį lygų, „švarų” darbą. Galbūt neramus mano gyvenimas diktuoja degančias mintis ir idėjas. Noriu keliauti – atsiranda „Neaplankyta sala”. Per tuos tiltus, bedugnes eidama aš ieškau tiesos, taikos ir įvairių gyvenimiškų sprendimų”.
„Virvelių eilėraščiai”
Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės, šio meninio projekto kuratorės, mums pažįstamos savo lyrine, melancholiška nuotaika persmelktais darbais, „laiškai” – mįslingo ir trapaus pasaulio vizija. Jos darbuose – grakšti, elegantiška, rafinuota linija ir virpanti šviesos dėmė. Neryškus kometos blyksnis, baikščios figūros, išnyrančios iš minkštų šešėlių, neįprasmintų formų ir pustonių ūkų – tarsi dvasios judesio išraiška.
Žiūrovus itin sužavėjo autorės „Sniegynai” ir „Baltų ir juodų paukščių sala” bei „Virvelių laiškas”. Grafikė Ona Šimaitytė- Račkauskienė sakė: „Tos virvelės atrodo tokios apčiuopiamos, jog norėtųsi jas išpinti, kad suprastum, kaip jos suvytos”.
Autorė pripažino, jog „virvelės” – naujausias dalykas. Tai tik prisiminta grafikos gramatika. Tačiau ją įkvėpė žinojimas, jog kažkuri archaiška tautelė susirašinėja mazgydami virveles. Tokį laišką esą patogu nešiotis kišenėje, o gal virvelėmis galima ne tik pranešti apie medžioklės grobį, bet ir eilėraščius užrašyti?
„Sumaniau perteikti sniego spalvų spektrą tarp juodo ir balto; tokį efektą padėjo pasiekti piešimas minkštais pieštukais šiurkštokame popieriuje mano atrasta technika. Taip ir groju šviesa – tamsa. Žaisdama pati nustebau, ką galima išgaut tokia technika, kaip tai įdomu. Tapyba daugeliui atrodo turtingesnė, turinti daugiau išraiškos galimybių, bet man patinka minimaliausios išraiškos priemonės”, – sakė Gražina Oškinytė, savaip interpretavusi poeto Tiutčevo mintį: kuo mažiau žodžių, tuo daugiau erdvės minčiai.