Laidos „Geriau nebūna!” vedėją Henriką Vaitiekūną užklupome lauko kavinukėje piktnaudžiaujant kava ir cigaretėmis vienos gražiausių šalies moterų draugijoje. Su ja sakė kursiąs efemerišką bei žaižaruojančią it muilo burbulas vasarišką televizijos laidą. Kalbamės apie chameleonišką žurnalisto savybę nuolat atsinaujinti.
Koks jūsų laidų poveikis herojams? Gal jie įgauna vertės suvokimo, o gal trumpalaikė euforija baigiasi sunkiomis pagiriomis?
Esu bjaurus žmogus ir savo herojų likimais nesidomiu. Tiesiog neturiu tam laiko. Bet labai dažnai kenčiu, kai jie mane prisimena. Turiu tokį recidyvistą, didesnę gyvenimo dalį praleidusį kalėjime. Turėjau garbės jį parodyti, tad dabar vis poros litų prašo. Atėjo į redakciją moterėlė, kuriai neva kišenvagiai žemės dokumentus ir piniginę ištraukė. Duok jai 50 litų į kaimą grįžti. Toks mano grįžtamasis ryšys. O jei klausiat apie erotiką „už ekrano”, tai mano žiūrovėms – per 60 metų. Jos rašo laiškus: „Jūs toks gražus, kaip mano velionis vyras…”
Ką, likęs vienas, veikia Vaitiekūnas? Gal rašote memuarus?
Esu tinginys, nesutvertas visuomeniniams darbams. Slapčia darau tai: nusiperku penkis kryžiažodžių žurnalus ir pernakt juos išsprendžiu. O jeigu sekmadienį dešimtą ryto dar esu namuose, žmona klausia, kas atsitiko. Esu maniakas: kai šią vasarą kartą per septynerius metus man grėsė atostogos, pasiūliau BTV tęsti laidą, o jie man – dar kitą projektą. Kad pailsėčiau, man gana pusantros paros prie mėlynos jūros.
Visai nesu optimistas, nes viskas jau pasiekta, praėję. Mano nuotaikos šiandie kaip Uspaskicho. Bet, manau, abu galvojam kažką pradėti iš naujo. Bet kaip laikrodis vis tiksi mintis – na, kiek sezonų dar galiu pabūt televizijoj?
O dėl memuarų… Iš tiesų reikėtų, nes daug kas dingsta. Grasinuosi parašyt meilės romaną ir gąsdinu savo drauges, kad jis bus labai pikantiškas, su erotikos elementais, o pabaigoje – visų adresai ir telefonai.
Ironiška, lengvabūdiška forma gvildenat rimtas temas, apnuoginančias mūsų žmogiškas dramas. Niekad nesureikšminat savęs kaip kiti laidų vedėjai, niekingus dalykus pritempiantys iki vietinės apokalipsės.
Niekad nesu užgavęs žmogaus, todėl net kvailiausioje meilės istorijoje įžvelgiu ką nors gero, pamokančio. „Geriau nebūna!” šūkis reiškia: jeigu jums atsibodo gyventi pasaulyje, kuriame viskas blogai, tai bus kaip visada – nei blogiau, nei geriau. Ta ironija turbūt randasi iš autoironijos. Aš tikrai nesu jokia TV žvaigždė. Iš kitų gal išsiskiriu keistoku klaipėdietišku stiliumi. (Henrikas – tikras klaipėdietis. – Aut. past.) Miesto aura paaiškinama paprastai – jokio kito Lietuvos miesto gyventojas, kai pavasarį lyja su ledukais, nepasakys: „Koks puikus oras!”. Jūra formuoja šalia gyvenančiųjų charakterį. Bet čia kaip su moterim: kai ji toli, jos nori, o kai ranka pasiekiama, nebematai to žavesio. Pas Obuolį Vilniuje net turime klaipėdiečių klubą. Jame mus sieja kraujo ryšys. Malonu, kai ateina klaipėdietis europarlamentaras ir abu broliai Tomkai.
Tikiuosi, jog, kaip kolega Skirmantas Valiulis, nesakysit, kad jums aukščiausia meilės viršūnė – kontempliatyvi aistra, mentalinis malonumas.
Jis man kelia įtarimą. Visą gyvenimą buvo normalus žmogus, o senatvėje kuria erotikos muziejų ir pradėjo domėtis seksu. Ar čia prasiveržė tai, ką visą gyvenimą slėpė, ar nori vėl atsidurti dėmesio centre? Mane meilės istorijos persekioja visą gyvenimą: aš jas filmuoju, kuriu ir išgyvenu. Esu sveikas ir normalus vyras. Gražios moterys man patinka. Kadangi truputį esu pakylėtas, tai patinka dar ir protingos. Tiesa, toks derinys Lietuvoje retenybė, – juokiasi. – Ar buvo ta fatališkoji? Taip, ir ji buvo moteris, kokių tūkstančiai vaikšto gatvėmis – be ypatingų talentų. Atsirado mano gyvenime ir dingo. Sugrįžo sveikas protas į mano galvelę. O atvažiavęs į Klaipėdą nepataikaudamas galiu sakyti: „Čia – pačios gražiausios”. Gal jos kitaip save pateikia? Kaunietės matosi iš tolo – jos ir į pliažą eina su makiažu ir stiklo karoliukais, vilnietės – su lenkišku atspalviu, o klaipėdietės – grynas lietuviškas grožis, gaivališkumas, susijęs su bjauriu žemaitiškumu – užsispyrimu. Jos ypatingos.
Kas yra geniali idėja televizijoje? Ar jų rengėjai mano žiūrovus esančius primityvius, kurie kaifuoja nuo prie karsto raudančių močiučių bei kvailo herojaus, rakinėjančio savo bambą ir svarstančio, kokia boba jam patogesnė?
Tai lietuviškasis sindromas. Kiekviena komercinė televizija nori įtikti žiūrovui, todėl pasitaiko visiškų nesąmonių: kraujo, ašarų, karstų. Bjauriais tarybiniais laikais televizijos tikslas buvo pakylėti žiūrovą, jį ko nors išmokyti, apšviesti. Šiandie televizininkai sako: „Norite š…? Tai ir valgykit!”. Neišdrįsčiau pasakyt, kad žiūrovas yra kvailas, bet ir ne protingas. Tą galima ir paaiškinti. Kaime žmonės augina bulves, kiaules – taip ir pragyvena. O kai reikia 5 litų. vaistams – grynų pinigų nėr. Tos baisios nelaimės, pjautynės ir kvailystės pakiša vieną šviesią mintį: „Žiū, žmonėms būna blogiau, negu man”. Ir palengvėja, patiriamas vos ne katarsis. O jeigu Vaitiekūnas dar sugeba iš to ironiją išspaust…
Štai penkiolika metų dėdukas renka butelius ir iš to gyvena – tai parodyk jį linksmai, nes jam tai atrodo geras darbas. Štai žmonės ir kalbasi: „Matei Vaitiekūno laidą? Labai gera”. „O ką ten rodė? – Nežinau, bet kažką”. Mano nuomonė kertasi su televizijos teoretikų. Aš sakau: TV gali būti efemeriška, pramoginė – praleidi laiką prie ekrano ir nenusimeni. Tik gaila, kad tai pasibaigė. Man smagu džiazuoti! Kartais net apgaudinėju žiūrovą. Bet tai – šventas melas, vardan žaidimo, nuotaikos, būties lengvumo. Gal ir neteisingai elgiuosi, bet kitoks jau nebūsiu.
Profesinis landumas kartais ir patį paverčia herojumi, įstumia į ekstremalias situacijas. Pavyzdžiui, jūs pabuvojote Japonijoje, Afganistane.
Apie tai galiu valandų valandas pasakoti. Aš manau, žurnalistas viską turi savo kailiu patirti, netgi pačius blogiausius dalykus. Tik po to gali kurti tekstą.
Šiandie aš vėl norėčiau į Afganistaną. Bet jėgelių nebėr: bemiegės naktys, cigaretės, skrandžio opos – savo jau atsiėmiau. Žurnalistika visko išmoko, jeigu giliniesi. Teko rizikuoti – ne taip jau sunku numirt, sudėtingiau, kuomi kitame gyvenime atgimsi: gal kate, gal nešuliniu mulu, – juokiasi.
Vykti į Afganistaną daugelis tikrai nuoširdžiai atkalbinėjo – nebūk kvailys, gali ir negrįžti. Buvo toks momentas – žvalgyba pranešė, kad važiavo gaudyti būtent mūsų, žurnalistų. Bandžiau priešintis rusų karininkui, kuris griebė už sprando ir įgrūdo į tanką – namo. Mūsų palydovai sakė: „Mes atsakome už jus savo galvomis, bet už jūsų galvas negarantuojame”.
Tiesa, nors daug skraidžiau, labai bijau aukščio. Niekad nekovojau su savo fobijomis, kaip ir su ydomis. Štai rūkau jau ketvirtą cigaretę. Kenksmingiausia yra gyventi.
Jūsų kolegos mane pakurstė paklausinėti apie šunis.
Esu Lietuvos gyvūnų globos draugijos respublikinės tarybos narys. Ir praėjusią naktį praleidau draugijos būstinėje Kaune septyneto gandrų, kitokių paukščių, šuns ir katino apsupty. Puikiai jaučiausi. Dvylika metų su žmona laikėme šunelį, ir, jam mirus, dabar kabo tik nuotrauka. Kito tokio nebebus.
Teko man ir tigrą glostyti. Drąsiai priėjau. Bet kai jis atsisuko, pažiūrėjo, aš tris metrus į šoną atšokau. Net pats nustebau dėl tokio natūralaus instinkto. O šiaip visa, kas gyva, aš labai myliu. Dukra ir žentas irgi išprotėję dėl šunų: mano 2,5 metų anūkas gyvena tarp dviejų milžiniškų Porto dogų.
Ar neįgrysta rodyti grimasas, šokinėti prieš telekamerą, kai būnate nenusiteikęs arba pagiringas?
Aš radau būdą atsinaujinti per savo mokinius. Štai neseniai išugdžiau labai gabią žurnalistę, kurią atėmė kita laida. Nenusiminiau dėl to – užsiauginsiu kitą. Yra patirtis, yra ką perduoti. Aš, kaip kiti kolegos veteranai, nebijau jaunųjų konkurencijos. Turėjau gerus mokinius, kurie, manau, ateis po manęs. Ar aiškinu jiems apie žurnalisto misiją? Aš aiškinu jiems apie gyvenimą.
Kai šiandien negražiai atsiliepiama apie elitą, esą mužikai tapo ponais, knieti paklausti, ar tarp „chamiškų” žurnalistų pasitaiko dvasios aristokratų?
Aristokratija ir žurnalistai – nesuderinami dalykai dėl labai paprastos priežasties. Ne tik dėl to, jog kartais turi nusileisti iki kažkieno „lygio”. Rašytojas, kompozitorius, dailininkas – gali būti aristokratas, o žurnalistas – kasdien plūkiasi kaip juodadarbis. Ką rodo visi tie politiniai skandalai? Kad kolegos dirba labai gerai! To, ką jie iškasa, paskui imasi teisėsauga. Mažai kur pasaulyje tai vyksta. Ir, kaip sakė mano darbdavys: „Jūs pamirštat, ponai, kad žurnalistika nedaroma baltomis pirštinėmis!”
Ivona Žiemytė
„Vakarų ekspresas”