Gražina Sviderskytė: dokumentikos paviliota

Prieš kelerius metus palikusi LNK Žinių vedėjos darbą, žurnalistė Gražina Sviderskytė tebėra įnikusi į dokumentiką. Prieš porą metų ji pristatė dokumentinį filmą apie legendinį karo lakūną R. Marcinkų ir apie jį parašė knygą. Ji taip pat sukūrė filmą apie M. Žilinsko meno kolekcijos mįslę. O dabar finišo tiesiojoje jos naujausias darbas – pirmasis lietuviškas istorinės dokumentikos serialas „XX amžiaus slaptieji archyvai”.

„Nelyginu šio savo darbo su ankstesniais, nes pernelyg skiriasi mano pareigos, kūrybinė laisvė ir atsakomybė. Čia atsakau už viską – nuo pradinio scenarijaus iki biudžetų sąmatų ir paskutinio pabaigos titro. Kaip sakoma, pats sau ponas, pats ir nevidonas: nepriklausomybė ir praplečia galimybes, ir supančioja atsakomybe”, – sako G. Sviderskytė.

Žurnalistė eteriui paruošė aštuonias serijas, tai yra aštuonias valandas dokumentikos. LNK ir TV1 programų tinkleliuose jau numatytos transliacijos. Tačiau tai nereiškia, kad baigtas pats ciklas: iki kitų metų sausio – vasario numatyta sukurti dar penkias dalis.

Gražina pripažįsta, kad „XX amžiaus slaptuosius archyvus” būtų kūrusi greičiau, jei ne lūžiai jos asmeniniame gyvenime. „Šalia darbo verda ir kita kasdienybė, kuri užverčia tai skausmu, tai džiaugsmu. Bet juk daug žmonių kasdien patiria ir dideles negandas, ir mažyčius stebuklus. O vis tiek iš ryto keliasi ir eina į darbą”, – nenori sureikšminti asmeninių išgyvenimų žurnalistė.

Per beveik dvejus metus nueitas ilgas ir įdomus kelias: nuo pradinės ciklo idėjos iki rėmimo sutarčių. Filmuojant nukeliauti tūkstančiai kilometrų tarp Maskvos ir Štutgarto, užsienio bei Lietuvos archyvuose peržiūrėti šimtai bylų, aptikta retos kino kronikos, atkuriamosiose istorinių įvykių scenose dalyvavo bent pusė šimto karių – pėstininkų, parašiutininkų, pilotų, povandenininkų, šaulių, – taip pat dešimtys aktorių; jose panaudotas autentiškas rekvizitas iš muziejų ir privačių kolekcijų. Projektas įgyvendintas sėkmingai ir net gana sparčiai, turint omenyje, kad jį įsuko viso labo du žmonės: žurnalistė Gražina Sviderskytė ir istorikas daktaras Arvydas Anušauskas.

Šiuo metu baigiama filmuoti ciklo dalis „Dingę Berlyne” – apie ypatingosios KGB grupės veikimą pokario Berlyne, buvusių Lietuvos politikų, karininkų, VLIK‘o veikėjų ir visiškai nekaltų žmonių persekiojimą ir grobimus, mįslingas šios medžioklės aplinkybes ir jos dalyvių likimus. Jau suplanuotas paskutinių atkuriamųjų scenų filmavimas Lietuvoje ir dar viena išvyka į Vokietiją.

Kiekviena ciklo dalis – istorinis detektyvas, kurį narplioja keli profesionalūs „sekliai”. Tai gali būti per pusdienį nutikęs įvykis ar keliolika metų trukęs reiškinys – svarbu, kiek įtakos jis padarė Lietuvai, kaip paveikė žmones, ar įsirėžė į XX amžiaus istoriją. „Rinkomės prieštaringas, ginčus įžiebiančias temas (pavyzdžiui, masinės žudynės „Lietūkio” garaže 1941 metų birželį), arba priešingai – beveik nežinomas, intriguojančias (pavyzdžiui, teroras ir pučai tarpukario Lietuvoje). Kiekvienu atveju rūpėjo jas savarankiškai ištirti, ieškoti naujų šaltinių, iškelti savą įvykių versiją ir, aišku, patraukliai tai parodyti”, – sako G. Sviderskytė.

Pasak istoriko A. Anušausko, „XX amžiaus Lietuvos istorija yra įvairiapusė, dramatiška ir komplikuota. Joje apstu epizodų, kuriuos tirdamas sužinai apie slaptus žvalgybų žaidimus, agentų kovas, politines intrigas, sąmokslus, aferas – aiškėja tai, apie ką nežinojo net tuometinė visuomenė.”

Nufilmavusi bent aštuonias dalis iš „XX amžiaus slaptųjų archyvų”, žurnalistė sako įgijusi ypatingos patirties, nes, pavyzdžiui, paieškos ne tik užsienio, bet ir Lietuvos archyvuose kartais yra suvaržomos politinių sprendimų, nenoro peržiūrėti archyvų slaptumo reglamentų.

„O filmuojant atkuriamąsias scenas buvo įvairiausių nuotykių ir įspūdžių. Bene labiausiai įsiminė paskutinių nepriklausomos Lietuvos vyriausybės posėdžių atkūrimas Prezidento rūmuose Kaune: būrys aktorių, šauliai, iš istorinių šaltinių atkurti veiksmai ir dialogai, seni automobiliai, gausybė filmavimo technikos ir kiaurą parą viręs darbas. Paryčiais aktoriai prasitarė esą taip išvargę, kad tikrai galėtų svarstyti sovietų ultimatumą! Jie pajuto dalelytę baisios psichologinės įtampos ir spaudimo, kuris gniuždė mūsų politikus priiminėjant lemtingus sprendimus 1940 metų birželį”, – sakė G. Sviderskytė.