Geras šeimininkas laukia šlapio balandžio – tuomet ir vasarą augmenija nestokos drėgmės, gerai augs.
Šiltas balandis ir vėsoka gegužė garantuoja gerą derlių. Beje, senoliai stengdavosi sėti ar sodinti daržoves prieš pilnatį – kaip didėja mėnulis, taip augs ir pasėliai. Ir priešingai – jei mėnulis mažėja, tai ir pasėliai mažėja.
Balandžio 23-ioji – Jurginės. Sakoma, kad Šv.Jurgis atrakina žemę ir paleidžia želmenis. Kartu tai ir gyvulių šventė. Tą dieną jie po žiemos išgenami į ganyklas. Šis paprotys daugelyje vietų, jei leidžia orų sąlygos, išlaikomas ir dabar. Išgenama su tam tikromis apeigomis. Tvarto tarpdury padedamas kiaušinis (kad gyvuliai būtų riebūs), kitur – užrakinta spyna (kad vilkai nepultų). Genamus gyvulius gaspadinės verba pasmilkydavo (kad bloga akis nenužiūrėtų, karvės pieningesnės būtų, ligos nepultų). Per Jurgines buvo stengiamasi nevalgyti mėsos, nieko neskolinti. Priešingu atveju karvėms gali prapulti pienas, gyvulius užpulti vilkai. Buvo tikima: jei Jurginių diena šalta, bus geri, derlingi metai, o jei giedra – sausa ir karšta vasara.
Pavasario sėją buvo stengiamasi ištaikyti savaitė prieš Šv. Jurgį ir savaitė po. Šeimininkėms seksis paukščius auginti, jei per Jurgines perekšlę ant kiaušinių patupdys.
Balandį pasirodo pirmieji pavasario grybai – bobausiai. Sakoma: kai briedukai pradeda dygti, žibuoklės numiršta. Džiugina parlėkdamos gervės, sveikina kregždės, sutūpusios ant laidų, lyg ant natų. Gaila, kad su visų laukiamu balandžiu atvilnija ir didelė bėda – įprotis deginti žolę. Laukų, pakrančių, pamiškių juodi lopai bei sunaikinta juose esanti gyvybė – viena didžiausių mūsų nuodėmių prieš gamtą, kuri, vos prisikėlusi gyventi, turi žūti! Kas gali būt baisiau už tylią gamtos kančią?! Susimąstykime. Ar ne todėl ji baudžia žmoniją potvyniais, sausromis, vėtromis ir kitokiomis nelaimėmis?