Jei balandžiui užtenka pasakyti „štiš”, tai meitėliui reikia uždrožti lazda

Prabėgo savaitė po šalies prezidento metinio pranešimo ir beveik nutilo įkaitusių politikos apžvalgininkų komentarai.

Jų spektras buvo įspūdingas: nuo kritikos, kad šis pranešimas – ankstesnių pranešimų pakartojimas, iki pagyrimų, kad respublikos vadovas labiausiai akcentavo grįžimą prie moralios politikos. Antra pranešimo išskirtinė vieta – prezidento susirūpinimas teismų darbu.

Pradėkime nuo moralios politikos…
Iš istorijos žinome, kad net ir labai galingos valstybės išsigimė ir sužlugo, kai jų vadovus suerzindavo net menkiausios užuominos apie moralią politiką. Todėl prezidento atkaklumas reikalaujant moralios politikos yra visapusiškai sveikintinas. Reikia pridurti, kad šalies vadovui nedrąsiai pradėjo antrinti ir kitas aukščiausias pareigūnas – Seimo pirmininkas. Nors pastarasis dar rūšiuoja valstybės pareigūnus į aukštus ir nelabai aukštus bei vertina jų elgesį pagal dvejopus standartus.

Ką norėjo paveikti prezidentas savo pranešimu? Pacituosiu rusų poeto dvieilį apie poveikio priemones, kurio pažodinis vertimas skambėtų šitaip: „jei balandžiui pakanka pasakyti „štiš”, tai meitėliui reikia uždrožti lazda”. Metinio pranešimo tonas rodo, kad prezidentas kreipėsi būtent į balandžius. Bet paradoksu laikytina tai, kad tie balandžiai reagavo vienareikšmiškai, pasakę, kad prezidentas kalbėjo ne apie juos. Todėl dalis apžvalgininkų ir įvertino, kad prezidentui derėjo uždrožti lazda konkretiems asmenims. Bet ar dera Valstybės vadovui ja švaistytis, jeigu jis laiko Lietuvos žmones kultūringais asmenimis ir jo valdymo metodai kitokie nei vieno neišrinkto prezidento kaimyninėje šalyje?

Gaila, kad prezidentas savo metiniame pranešime neįvertino savo paties pasirinktų patarėjų elgesio, todėl oponentai galėjo pasitelkti jau ne Rusijos, bet Lietuvos žmonių išmintį: „kito akyje mato krislą, o savo akyje rąsto nemato”. Nors, mano nuomone, krislą ir rąstą reikėtų sukeisti vietomis, jei norėtume pritaikyti šią patarlę realiai situacijai.

Dabar – apie teismus. Man visiškai suprantama, kai reitinguojami politikai, bet visiškai nesuprantu, kodėl į reitingų lentelę rikiuojama bažnyčia, spauda, teismai, kitos valstybinės bei visuomeninės institucijos. Jokiame užsienio laikraštyje tokios informacijos nepamatysi dėl visiškai suprantamų priežasčių. Pavyzdžiui, kaip vertins Katalikų Bažnyčią kitų konfesijų atstovai, kaip vertins teismus tie, kurie pralaimėjo civilines bylas ar sėdi Pravieniškėse, kaip gali vertinti žiniasklaidą rajono žmogus, jei jam laikraščiai neįperkami. Todėl minėti reitingai vargu ar atspindi realybę, o jei to nėra, kam jie iš viso reikalingi.

Niekas Lietuvoje nesiginčytų, kad reikia gerinti teismų darbą. Visiškai sutinku, kad teismų taryba turi būti renkama teisėjų visuotiniame susirinkime, sutinku ir su tuo, kad joje neturi būti žmonių „pagal pareigas”, kad pati taryba išsirinktų pirmininką. Tai tikrai pagerins teismų savivaldą ir atpalaiduos Aukščiausiojo Teismo pirmininką nuo nuolatinio galvos skausmo dėl žemesnės grandies teismų ir teisėjų darbo. Sutinku ir su tuo, kad teisėjų atrankos komisiją formuotų ne Teismų taryba, bet prezidentas, tada jis ir atsakytų už visą teisėjų korpusą. Nors lieka neaišku, kodėl prezidentas turėtų geriau pasitikėti nauja atrankos komisija, o ne ta, kurią sudarė Teismų taryba iš nepriekaištingos reputacijos specialistų. Bet užtat atsakomybė už jos darbą teks tik prezidentui, bet ne Teismų tarybai ar Aukščiausiojo Teismo pirmininkui. Prezidentas jau negalės per kitą metinį pranešimą kritikuoti savo paties darbo, todėl sveikinu šalies vadovą, nepabūgusį šios naujos ir nelengvos naštos.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Nuomonė su žyma , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.