Ministerija siekia ūkio subjektų partnerystės

Žemės ūkio ministerijoje praėjusią savaitę Pieno tarybos išplėstiniame posėdyje apsikeista nuomonėmis dėl pieno supirkimo kainos kitimo tendencijų, priemokų ir nuoskaitų rekomendacinio diferencijavimo aprašo ir dėl vasaros sezono supirkimo kainos taikymo nuo balandžio 1 d.

Lietuvoje 2006 m. sausio mėn. buvo supirkta 80 tūkst. t pieno (8 proc. daugiau negu per 2005 m. sausį), vasarį – 70,7 tūkst. t, t. y. 10 proc. daugiau negu pernai. Per pirmuosius du mėnesius pieno supirkimas vidutiniškai išaugo 9 proc.

Pieno supirkimo kainos šiemet, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, išaugo Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje. Lietuvoje per 2006 m. sausį-vasarį pieno supirkimo kainos buvo 2,8 proc. didesnės negu tais pačiais 2005 m. mėnesiais.

Žemės ūkio ministerija, vykdydama Vyriausybės programą dėl supirkimo kainų skirtumo sumažinimo tarp smulkių ir stambių pieno gamintojų, 2005 m. pabaigoje parengė rekomendacinę pieno supirkimo kainos skaičiavimo metodiką, kurią Vyriausybė patvirtino.

Pagal šią metodiką bazinių rodiklių pieno pagrindinė kaina nustatoma vienoda visiems gamintojams, kurie parduoda produkciją tam pačiam supirkėjui. Už kokybinius rodiklius pagal metodiką numatoma taikyti priemokas ir nuoskaitas, taip pat priemokas sezoniškumui mažinti, baltymingesnio pieno gamybai skatinti ir pan. Kaip pažymėjo ŽŪM Bendrosios rinkos organizavimo departamento direktorius Rimantas Krasuckis, toks pat tų pačių rodiklių pieno kiekis yra vertas ir tokios pačios kainos. Žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė pabrėžė, kad ministerija neturi teisinių galių nustatyti konkretų kainos dydį.

Pieno tarybos pirmininkė, Lietuvos pienininkų asociacijos „Pieno centras“ administracijos direktorė Irma Pilipienė posėdžio dalyvius informavo, kad pieno perdirbimo įmonės priėmė sprendimą netaikyti nuo balandžio 1 d. rekomenduojamos pieno kainos skaičiavimo metodikos (priemokų ir nuoskaitų sistemos), nes ji yra sudėtinga ir įmonėms pertvarkyti apskaitos sistemas būtų labai brangu. I. Pilipienė sakė mananti, kad dėl pieno supirkimo kainos sudarymo metodikos verta diskutuoti ir toliau, kol bus priimtas visas suinteresuotas puses tenkinantis skaičiavimo būdas. „Kainos dydžio jokia metodika nenulemia, ji priklauso tik nuo padėties rinkoje“, – kalbėjo I. Pilipienė.

I.Pilipienė pažymėjo, kad pieno gamybos sezoniškumas Lietuvoje yra labai ryškus – vasaros mėnesiais pagaminama 1,6 karto produkcijos daugiau negu žiemą (vidutiniškai ES šalyse – 1,2 karto). Pasak I.Pilipienės, vasaros ir žiemos pieno produktų perdirbimo kaštai ir produktų savikaina yra labai skirtingi.

Žemės ūkio ministrė Kazimiera Prunskienė domėjosi, kokias priemones perdirbėjai taiko sezoniškumui mažinti. „Kaina yra pagrindinis įrankis šiai problemai spręsti“, – sakė pienininkų asociacijos „Pieno centras“ administracijos direktorė I. Pilipienė.

Žemės ūkio ministrė pastebėjo, kad pati didžiausia konkurencija ekonomikoje vyksta dėl galutinio produkto vertės pasidalijimo tarp atskirų grandžių, tačiau ministerijai pridera matyti visą sektorių nuo lauko iki vartotojo ir strategiškai veikti, kad tarp ūkio subjektų būtų išlaikomos sveikos proporcijos. Pasak ministrės, į šį pieno gamintojų ir perdirbėjų dialogą labai naudinga būtų įtraukti ir prekybininkus, kurie taip pat yra šios bendros grandinės dalyviai. „Jeigu viena pusė laimi ne dėl bendro sektoriaus augimo ir stiprėjimo, o kito partnerio sąskaita, tai problema bumerangu grįžta atgal, – akcentavo K.Prunskienė. – Strateginė mūsų nuostata – plėtoti tarpsektorinį dialogą, kad girdėtųsi visų balsai, o valstybės misija – labiau girdėti tuos, kuriems sunkiau“. Ministrė pažymėjo, kad pieno supirkimo kainų skirtumas vis dar prilygsta 40 proc. Pasak K. Prunskienės, toks skirtumas labiau pagrįstas ne realiomis priežastimis, bet silpnomis ar stipriomis pozicijomis rinkoje. Žemės ūkio ministrė sakė mananti, kad geriausias tokių rinkos grimasų „sveikatintojas“ yra žaliavų stygius ir pačių perdirbėjų rūpestis, kaip nenumarinti žaliavų tiekėjų. „Manau, kad dabartinėje pieno paklausos ir pasiūlos situacijoje stambesnis, kooperuotas žemdirbys yra reikalingas ir patiems perdirbėjams. Vargu ar ant smulkaus ūkininko pečių galima užkelti strateginius sprendimus. Su kooperuotais tiekėjais galima įveikti ir pieno sezoniškumo problemas, ir jo kokybę pagerinti. Tarpusavio dialogas turi būti dalykiškas. Tik suprasdami, kad vieni nuo kitų esame priklausomi ir tik nežlugdydami vienas kito pajėgsime plėtoti visą sektorių“, – pabrėžė K. Prunskienė. Ministrė atkreipė posėdžio dalyvių dėmesį, kad jos iniciatyva jau parengtas įstatymo projektas sumažinti beveik visų maisto produktų, tarp jų ir pieno, PVM nuo 18 iki 5 proc. „Sumažėjusios biudžeto įplaukos grįžtų kitu pavidalu – per eksportą, per darbo vietas,“ – sakė ministrė.

Žemės ūkio ministrė pabrėžė, kad sezoninės kainos neturėtų būti lyg botagas gamintojams, o pieno sezoniškumo problemas derėtų spręsti partnerystės pagrindais.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Ekonomika su žyma , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.