Neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla supažindino su itin savito amerikiečių rašytojo Tomo Pinčono (Thomas Pynchon, g. 1937 m. Niujorke) kūryba. Įdomi net ir paties autoriaus asmenybė – tai paslaptingas, vengiantis viešumos atsiskyrėlis, vienas „juodojo humoro” kūrėjų, visame pasaulyje pripažintas postmodernistinės literatūros meistras, kritikų vadinamas nuostabių pasakojimo struktūrų architektu.
Romaną „Skelbiamas numeris 49”, kurį dabar jau turime lietuvių kalba (vertė Gabrielė Gailiūtė), galima pavadinti metafiziniu detektyvu ar intelektualiniu trileriu. Pagrindinė kūrinio herojė Edipa Mas (neįprastas jos vardas byloja apie ryšį su mėginančiu įminti Sfinkso paslaptį antikos mito herojumi) netikėtai sužino, kad yra paskirta vieno Kalifornijos nekilnojamojo turto magnato Pierso Inveraričio testamento vykdytoja. Sutrikusi, bet apimta smalsumo, ji keliauja į mitologizuotą miestą San Narcizą, pasiryžusi įvykdyti savo pareigą. Tačiau netrukus suvokia, kad ją supantis pasaulis yra anaiptol ne toks, koks atrodo. Jos įtarimą, jog prasidėjo kažkoks keistas procesas, sustiprina paini istorija su Pierso palikta pašto ženklų kolekcija, kurią narpliodama Edipa pasineria į pašto tarnybų – tikrų ir išgalvotų – istoriją, sutinka keletą keistų personažų ir ima manyti, jog prieš ją suregztas sudėtingas sąmokslas, apimantis pašto ženklų ir senovinių knygų klastojimą. Edipa nusprendžia perprasti mįslę. Kas tai: atsitiktinumas, sąmokslas ar žiaurus pokštas?
Autoriaus stilius – unikalus, jo kūrybai būdingos mįslės, įvairiausių kodų šifravimas, platus emocinių atspalvių, gebančių perteikti ir juodą paranoją, ir šviesią poeziją, spektras.