Modernios areštinės gyventojai maitinasi kavinės patiekalais

Klaipėdos miesto VPK areštinėje šilta, jauku ir gerai maitinama.

Didžiausia problema suimtiesiems yra ne laikymo sąlygos, o potraukis narkotikams, psichologinės problemos ir daugybė laisvo laiko.

„Vakarų ekspreso” reporteriai policijos areštinėje apsilankė 7 valandą ryto. Būtent tuo metu čia ima virti rytinis gyvenimas.

Šiuo laiku keturis penkis kartus per savaitę į Šiaulių tardymo izoliatorių specialiu „kalinių autobusu” išvežami žmonės, kurie jau išklausė teismo sprendimą ar kuriems jis bus paskelbtas vėliau.

Suimtieji – kaip iš Gariūnų

Kol areštinėje bruzdėjo policininkai, suimtuosius turėję pervežti atsakingi darbuotojai rūšiavo išvažiuojančiųjų dokumentus. Kuo didesnis suimtojo „stažas” kalėjimuose, tuo storesnis jo dosjė. Vokai buvo paskirstyti pagal tai, kas su kuo sėdės vienoje minikameroje autobuse.

Tą rytą į Šiaulius turėjo iškeliauti vienuolika suimtųjų. Tarp jų buvo ir trys merginos.

Pro patikrinimo postą paeiliui einantys suimtieji nustebino tuo, jog nešėsi po porą didžiulių rankinių. Vienas areštinės darbuotojų pusbalsiu pratarė, jog čia būna ir dar „turtingesnių”. „Mūsiškiai primena grįžtančius iš Gariūnų turgaus. Retai pasitaiko tokių, kurie išvyksta tuščiomis rankomis”, – replikavo kažkas iš stebinčiųjų patikrinimo procedūrą.

Išvažiavus etapuojamiems suimtiesiems, areštinės darbuotojai ima ruoštis kitai įprastai procedūrai – likusių suimtųjų vežimui į teismus. Vėliau, pasak areštinės vyresniojo specialisto Povilo Straupos, judėjimas kamerose aprimsta, tačiau tylu čia nebūna niekada.

Yra norinčiųjų sugrįžti

Anot Klaipėdos miesto VPK areštinės viršininko Sigito Bulovo, šiuo metu 33 kamerose yra 85 žmonės. Suimtųjų skaičius nuolat kinta.

„Mūsų areštinė tapo modernesne, europietiška. Pabuvę Vakarų Europos areštinėse suimtieji tvirtina, jog ten blogesnės sąlygos”, – užtikrina S. Bulovas. Netgi, pasak viršininko, esama tokių, kurie nori čia sugrįžti. Tiesa, dažniausiai tai – benamiai.

Ar net dviem etapais vykęs ir tik praėjusiais metais baigtas areštinės remontas atbaido suimtųjų mintis iš jos pasprukti? Sunku pasakyti, bet pastaruoju metu bandymų pabėgti iš čia nebūta.

S. Bulovas šypsosi: „Turime pakankamai darbuotojų, kad suimtiesiems nekiltų blogų minčių”.

Paskutinį kartą suimtieji yra bandę išsiveržti iš kameros prieš 8 metus. Tai būta vadinamajame senajame korpuse, kur ir kamerų durys buvo be modernių spynų. 1862 metais pastatytame ir architektūros paminklu laikomame name kameros buvo neventiliuojamos, jose tvyrojo karštis ir smarvė, primenanti traukinių plackartinių vagonų kvapus.

Paskutinis tikras pabėgimas iš areštinės įvyko 1995-ųjų liepą. Tada išardę sieną į laisvę išsiveržė 12 suimtųjų. Netrukus vienuolika buvo pagauti, tačiau vienas, pats svarbiausias, nesulaikytas iki šiol. Tai – Sigitas Norkus, tų pačių metų kovą uostamiestyje per juvelyrinių dirbinių parduotuvės apiplėšimą nušovęs ją saugojusį policininką ir pardavėją.

Beje, vienas iš kameroje sėdėjusių asmenų anksčiau, būdamas statybininku, ją remontavo ir žinojo, kurioje vietoje armatūra yra silpniausia. Šioje vietoje išgriovęs sieną dvyliktukas ir pabėgo.

Kastų nėra?

Dabar kameros ir koridoriai šviečia švelniomis spalvomis, dušai blizga naujomis plytelėmis. Kamerose akį patraukia prie grindų pritvirtintos geležinės lovos, spintelės bei prie lango stovintis šviesaus medžio stalas ir du suoliukai.

Reporteriams buvo leista apžiūrėti kamerą, kurią paliko ką tik išvykę suimtieji. Čia mėtėsi seni laikraščiai ir žurnalai, maisto likučiai. Anot areštinės darbuotojų, vieni suimtieji labai tvarkingi, kitiems svarbu, kad tik ant galvos nelyja…

Tvarką kamerose palaiko patys suimtieji, nes užeiti į jas aptarnaujančiam personalui negalima. Suimtiesiems išvykus kameras naujiesiems gyventojams paruošia valytojos.

Skirtingi charakteriai tampa priežastimi pakeisti kameros kaimynus. Pasitaiko, jog laisvėje buvę priešais, suimtieji susimuša ir areštinėje, tad tokius tenka išskirstyti po atskiras kameras. Lygiai taip keletą kartų teisti atskiriami nuo naujokų ir t.t.

Viršininkas paklaustas apie nuskriaustuosius ar kitas kastas, tik purto galvą – esą tai daugiau mitas nei realybė. Jis tikina, kad laikai, kai tarp suimtųjų karaliaudavo nusikalstamų gaujų „viršūnės”, jau praėjo. Dabar viršesnis tas, kuriam artimieji dažniau perduoda maisto siuntinius.

S. Bulovas pasakojo, jog moterys areštinėje sudaro mažumą – viena iš dešimties „klientų”. Dažniausiai čia apsilanko parduotuvių vagišės, narkotikų platintojos.

Narkotikai kojinėse

Viršininko teigimu, dažniausiai kameroje žalojamasi ne dėl kaimynų ar blogų sąlygų: „90 proc. tokių atvejų yra narkomanų bandymas gauti daugiau raminamųjų, nuskausminamųjų vaistų”. Kartais ranką prieš savo bando pakelti ir nepalankų teismo nuosprendį išgirdę nuteistieji.

Bandydami palengvinti sulaikytųjų dalią, artimieji jiems siunčia maistą, drabužius, batus, higienos priemones, net antklodės. Ir, savaime aišku, draudžiamus daiktus – narkotines medžiagos ir mobiliuosius telefonus.

Suimtųjų artimųjų fantazija beribė. Tuo galima įsitikinti apžiūrėjus areštinės viršininko kolekciją, kurioje, pavyzdžiui, yra šampūno buteliukas, kurį paspaudus bėga šampūnas, tačiau dugne yra paslėptas mobilusis telefonas.

Narkotikai yra bespalvės, bekvapės medžiagos, tad jų įmaišoma į uogienę, psichotropinių tablečių įspaudžiama į lašinius. Narkotikuose išmirkomos ir išdžiovinamos suimtiesiems siunčiamos kojinės. Todėl kartais pareigūnai tai, kad praleido siuntinį su kvaišalais, pastebėti tik iš pasikeitusios suimtojo reakcijos.

Artimojo meilė yra stipresnė už baimę pačiam patekti areštinėn, todėl giminaičiai spjauna į baudžiamąją atsakomybę ir neša draudžiamus daiktus. Taip už grotų atsiduria suimtųjų tėvai, broliai, seserys. Pasiuntiniais tampa ir garbaus amžiaus močiutės.

Pietus užsisako kavinėje

Besišnekant atėjo ir pietų metas. Areštinės koridoriais stumdyti kvepiantį vežimą pradėjo maisto išdavėja Birutė Andrejeva. Atidarius kameros langelį moteris, prižiūrima policininkės, pasiteiraudavo ar visi šiandien valgys sriubos ir į kokį indą ją pilti. Pasirodo, kai kurie suimtieji nenori valgyti iš metalinės lėkštės bei paduoda savą – iš namų.

Tądien suimtiesiems pietums buvo skirta pupelių sriuba, kotletas su perlinių kruopų koše bei raugintais kopūstais.

Šis maistas gaminamas policijos komisariato kavinėje. Už septynis valstybės skiriamus litus apsukrios šeimininkės sugeba sočiai pamaitinti suimtuosius. Suaugę areštinės „gyventojai” maitinami tris kartus per dieną, o nepilnamečiai – net keturis. Pastarieji pavakariams papildomai gauna pieno ir bandelių.

Nenorintieji valgyti „valdiško” maisto gali užsisakyti kitokių patiekalų. Artimiesiems apmokėjus, jie atnešami iš policijos kavinės. Tad ir tąkart dalinant pietus iš kai kurių kamerų pasigirsdavo šūksniai, jog valgys ne visi ten esantys. Vieno kurio atsisakymas parankus kartu sėdinčiam suimtajam, kurį ne taip uoliai lanko artimieji – į kitus ištiestus dubenis maisto išdavėja supildavo net tris porcijas.

Rūsyje – pamirštos

Areštinės slaugytoja Stanislava Pelenienė juokiasi, kad iš dyko buvimo suimtieji pasidaro labai jautrūs. Beje, patekus areštinėn ne vienas jų nusprendžia išsigydyti visas lėtines ligas.

Tarp suimtųjų daug sergančiųjų ŽIV, tuberkulioze. Problema yra ir nuo narkotikų vartojimo atsirandančios trofinės opos.

„Visada dirbu su pirštinėmis, nes bijau užsikrėsti. Nors ir kenksmingos mūsų darbo sąlygos, atlyginimai čia nekyla. Štai su paprastais pacientais dirbančioms kolegėms jau du kartus didėjo algos, o esančias požemiuose slaugytojas pamiršo”, – prasitaria moteris.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Justicija su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.