Intelektualinis smūgis Nataliją Bonkę sukrėtė netikėtai. Viskas prasidėjo nuo žvilgsnio į knygyno vitriną. Tai buvo grynų gryniausias atsitiktinumas – „Akropolyje” Bonkė ieškojo ne knygų, o liemenėlių. Tačiau eidama pro knygyną, ji nusprendė vitrinos stiklu pasinaudoti vietoj veidrodžio. Netiesa, visiška netiesa, kad Bonkė negalvojo į priekį – ji visuomet stengdavosi įsitikinti, ar gerai atrodo.
Tačiau šįkart vitrinoje populiarioji dainininkė pamatė ne tik save. Ties ta vieta, kurioje atsispindėjo krūtys, gulėjo knyga. Aleksandras Pogrebnojus „Eilės”.
„Jis dizaineris. Ir poetas. O aš juk irgi ir dizainerė, ir poetė”, – dingtelėjo mintis Bonkei. Aukštakulnės beveik tikrais svarovskiais inkrustuotos kurpaitės įnešė į knygyno vidų. Priklijuoti nagiukai griebė knygą ir seksualioji viliokė paniro į poezijos pasaulį:
Gyveno kartą žmogelis,
Turėjo jis tris lazdeles,
Išėjo jis linksmas į mišką,
Ir pametė jas visas.
Staiga Bonkę ištiko intelektualinis smūgis. Ji jau seniai sprendė filosofinę problemą – kodėl niekas, išskyrus mylimąjį Bonkų, jos nelaiko protinga. „Kodėl jie nesupranta, kad aš į priekį dar ir kaip galvoju. Ir drabužius kuriu merginoms, ir sceninį įvaizdį, o ir namą suprojektuoti galėčiau” – po tokių apmąstymų veidelį pradėdavo graužti ašaros. Negelbėdavo net deimančiukas ant danties, kuris gražiai blyksi besišypsant. Negelbėdavo net Deivydo bučiniai ir patarimai neskaityti nešvankių komentarų internete.
„Ką daryti, kad mane pradėtų laikyti protinga?”, – atsakymas į šį klausimą Bonkei atėjo staiga, tarsi laiškelyje jį būtų atnešęs koks nors paukštelis. „Viskas pasikeis, jei aš parašysiu knygą”.
Iš susijaudinimo Bonkė vos nesuvalgė nuo danties atsiklijavusio deimančiuko. Jaudulys buvo toks stiprus, kad liemenėlių pirkimą dainininkė, dizainerė, poetė ir architektė nusprendė atidėti kitai dienai. Ji susikoncentravo į dvasinį tobulėjimą.
Namai po supermarketo šurmulio atrodė labai tušti. Karštu bučiniu Bonkė apdovanojo tik uodegą vizginantį pinčerį Pupytę. Deivydas buvo gastrolėse. Tai buvo blogai, nes vakaras be vyro buvo ne-vakaras.
Bonkė susivyniojo į rožinį pledą ir pradėjo mąstyti. Mąstyti sekėsi nekaip, nes be vyro jos mintys buvo ne-mintys. Nors trukdė priklijuojami nagai, Bonkė nusprendė parašyti trumpąją žinutę Bonkui. ” Katinėli, aš noriu rašyti knygą. Protingą knygą. Tik nežinau apie ką”.
Laukdama atsakymo, gražuolė nuėjo į vonią atlikti įprastos vakarinės procedūros. Į užpakaliuką ji susileido dozę vitamino C. Bonkė labai saugojo sveikatą ir buvo įsitikinusi – vartoti vitaminų geriamuoju būdu negalima, mat kenkia skrandžiui.
Į telefoną pypsėdama kaip padangių paukštelė nutūpė žinutė. „Brangioji, tu kaip visada pačiu laiku sugalvojai, protingoji mano vilioke. Girdėjau, Žilvinas Grigaitis rašys knygą „Stiliaus namai”, Agnė Martinaitienė – „Be namų negerai”, žvaigždietis Andrius „Mano namai – scena”. Tau siūlau pavadinimą „Ypatingai Viliojantis Aistringas Namas. Myliu. Bučiukas”.
Valio!!! Bonkė suprato – po mėnesio taps protinga. Juk ne veltui kelis metus studijavo architektūrą – dabar parašys knygą apie YVA namą ir sudės į ją visą savo išmintį. Rašys apie labai rimtą dalyką – apie tai, kaip rožinės spalvos ir svarovskių naudojimas interjere dera su filosofiniu seksualumu ir fengšui filosofija. Bonkė net pati nustebo, kad taip protingai sugalvojo.
Po mėnesio…
Knygyno vitrinoje gulėjo knyga rožiniu viršeliu. „YVA” namas” – pavadinimo raidės buvo sudėliotos iš beveik tikrų svarovski kristalų. ” Kas penktoje knygoje jūs rasite rožines YVA kelnaites, o trys loterijos būdu atrinkti skaitytojai laimės romantišką vakarienę su Natalija” – skelbė knygos reklama.
Likimas lėmė, kad eidamas pro šalį į vitriną pažvelgė gelbėtojas Gediminas Jaunius…
Spėjimus, apie ką gelbėtojas nusprendė rašyti knygą siųskite: gintagaivenyte@yahoo.com.
P.S. Už kelnaičių idėją labai dėkoju Pauliui Juodzevičiui , o Aleksandrui Pogrebnojui – už eilėraštį.
P.P.S. – Natalija, kitą kartą rašysiu ne apie tavo įvaizdį, o apie tai, kokia esi iš tikrųjų. Jau pradėjau rinkti informaciją 🙂