Išskirtiniai sugebėjimai – ne visada laimė

Daug kas be reikalo pavydi labai gabiems žmonėms

Žmonių būryje beveik visada atsiras lyderis, į kurio mintis tarsi nevalingai kiti įsiklauso. Tačiau tokios galios ne visada kelia pagarbą ar susižavėjimą. Atsiranda pavyduolių, kurie visaip stengiasi „išsišokėliui” pakenkti. Iškilęs virš minios dažniausiai gauna per galvą.

Kodėl be bilieto?

„?iais laikais vėl suklestėjo visokie magai, šamanai, aiškiaregiai, burtininkai. Vieni juos smerkia, o kiti dievina. Eiliniam žmogui sunkoka susigaudyti. Aš, pavyzdžiui, neturiu tvirtos nuomonės, nes vienąkart manau, kad žmogus tikrai turi išskirtinių gabumų, o kai kada išlenda noras tik apsimetinėti, naudotis žmonių patiklumu ir svarbiausia – iš to išpešti kuo daugiau naudos”, – pasakojo šią temą pasiūlęs Anicetas Anilionis. Kaunietis įsitikinęs, kad pasaulyje tikrai yra žmonių, kurių veiksmai sąmone nesuvokiami, mokslo neįrodomi. Kaip pavyzdį nurodė Volfo Mesingo fenomeną.

Amžininkai įvairiai pasakoja apie šį telepatijos, hipnozės meistrą ir aiškiaregį, kuris 1899 metais gimė netoli Varšuvos gausioje žydų šeimoje. Nepanoręs laikytis griežtų judaizmo apeigų, anot amžininkų, jaunasis Volfas sinagogoje sudaužė aukų dėžutę ir radęs keletą menkaverčių pinigėlių, sėdo į Berlyno traukinį.

Savo autobiografijoje būsimasis magas rašė, kad pabudo nuo ryškios šviesos, o šiurkštus kontrolieriaus balsas pareikalavo bilieto. Sutrikęs vaikigalis čiupo nuo grindų pirmą pasitaikiusį popiergalį ir žiūrėdamas į akis ištiesė pareigūnui. Tada visomis proto galios pastangomis įtikinėjo tikrintoją – čia traukinio bilietas. Garsiai čiaukštelėjo komposteris, o kontrolierius net papriekai?tavo, kad turi bilietą, o slepiasi po suolu. Taip Volfas pirmąkart įsitikino turįs ypatingos įtaigos.

Būsimasis fenomenas Berlyne sunkiai vertėsi: dirbo kroviku, išnešiojo krautuvininkų prekes, bet neturėjo ką dorai valgyti. Taip nusilpo, kad ligoninėje jį jau kaip mirusį išnešė į lavoninę. Išgelbėjo medicinos studentas, kuris dėl viso pikta patikrino „lavono” pulsą ir įsitikino, kad ?is rusena.

Tapo šou verslo žvaigžde

Profesorius Abelis beveik gyvybės ženklų nerodantį vaiką norėjo įkurdinti prieglaudoje, tačiau šis netikėtai atmerkė akis ir pasakė, kad to daryti neverta.

Nuo tada prasidėjo kitas berniuko gyvenimas, nes profesorius skirdavo vis naujų ir sudėtingesnių užduočių. Pavyzdžiui, minties jėga iš krosnies išimti paslėptą monetą. Volfą pradėjo demonstruoti kaip be sąmonės tris dienas gulintį akliname stiklo karste. Sakoma, kad už tokį triūsą „artistas” per dieną gaudavo po penkias markes honoraro.

Svetimų minčių klausymą berniukas tobulindavosi turguje. Prieidavo prie ūkininkų ir pasitikrindavo, ar tikrai jie taip galvoja. Tai pradėjo kelti siaubą, o keistą klajūną pravardžiavo Raganiumi.

V.Mesingas įsigudrino nejausti skausmo, todėl per pasirodymus asistentai jį smaigstė ilgomis adatomis. Ypač turėjo pasisekimą numeris, imituojantis apiplėšimą, kai seklį vaidinantis jaunuolis tiksliai pasakydavo, kur po visą salę išslapstyti brangūs daiktai.

Būdamas 16 metų metė cirko triukus, o atsidėjo psichologinių bandymų programai, su kuria 1915 metais ypač sublizgėjo Vienoje. Tuo susidomėjo net Albertas Einšteinas, kuris jaunuolį supažindino su Zigmundu Froidu.

Po poros metų VMesingas išsirengė į kelionę aplink pasaulį. Amžininkai prisimena ir apsilankymą Rygoje, kurioje su užrištomis akimis važinėjo automobiliu. Jis skaitė šalia sėdinčio profesionalaus vairuotojo mintis ir tiksliai vykdė taip duodamus nurodymus. Nuostabiausia buvo tai, kad iki tol jis automobilio nebuvo vairavęs.

Bendravo su diktatoriais

Pagarsėjusį magą į Varšuvą pasikvietė pats Jozefas Pilsudskis ir paprašė paslaugos. Už tai magas savo ruoštu pasiūlė atšaukti žydų teises varžiusį įstatymą. Pasipylė prašymai surasti pražuvusius brangius daiktus, sutaikyti ?eimas. Jis padėdavo ir policijai. Tačiau neapdairiai buvo atviras politikoje. Varšuvos teatre išpranašavo jau gerokai įsitvirtinusio Vokietijos valdžioje Hitlerio žlugimą, jeigu tik šis sumanys karo mašiną pasukti į Rytus. Todėl, kai tik okupavo Varšuvą, pasirodė skelbimai, kad už V.Mesingo galvą galima gauti 200 tūkst. markių.

Iš gestapo nagų ištrūko taip pat savo minčių galios pastangomis: į kamerą sukvietė prižiūrėtojus ir patį kalėjimo viršininką, o tada kalinys ramiai išėjo, nepamiršęs kameros duris iš lauko pusės užsklęsti. Vėliau paspruko su šieno vežimu ir perėjo Tarybų Sąjungos sieną. Pasienyje slampinėjančiu jaunu vyru bematant susidomėjo saugumas. Ne kartą teko susitikti su Stalinu, vėliau, galėdavo be niekieno pagalbos patekti pas diktatorių. Tai, žinoma, nepatiko saugumo šefui L.Berijai, bet šis neišdrįso jo žudyti, net verbuoti, nes arti savęs turėti svetimas mintis skaitantį žmogų taip pat buvo nenaudinga.

Buvo ir kitų pavojingų momentų. Sakoma, kad Antrojo pasaulinio karo išvakarėse V.Mesingas kartą atsakinėjo į saugumiečių klausimus. „Ką manote apie TSRS ir Vokietijos paktą?” – paklausė politikos žinovai. Ilgokai pamąstęs, magas prašneko, kad Berlyno gatvėse mato tankus su raudonomis žvaigždėmis, miestas dega, o aplinkui daug kraujo. Ilgai spengė tyla, nes visi galvojo, kad tokių pranašysčių autoriaus dienos jau suskaičiuotos. Tačiau taip neįvyko, nes šis žmogus Kremliui buvo naudingas. Kartą nurodė vietą, kur paslėpti slapti dokumentai. Kitąsyk net išgelbėjo Stalino sūnų: paskambino tėvui ir pasakė, kad Vasilijus neskristų lėktuvu, bet važiuotų traukiniu. Į Sverdlovską su sportininkais skridęs lėktuvas tada netikėtai sudužo.

Asmeniniame gyvenime šis išskirtinių gabumų žmogus buvo nelaimingas, neturėjo draugų, nes niekas nenorėjo bendrauti su galinčiu skaityti svetimas mintis. Tai labai vargino ir patį magą. Tik 1944 metais Novosibirske jis sutiko būsimą žmoną, su kuria pragyveno 16 metų, žinojo, kada ši mirs. Beje, iš anksto žinojo ir savo mirties datą. Memuaruose išliko žodžiai: „Nepavydėkite man. Nėra ko pavydėti. Telepatinės savybės leidžia išgirsti apie save tokių dalykų, kad, kaip sakoma, ausys linksta”. Mirė 1967 metais Maskvoje, kai suėjo 67 nelaimingo gyvenimo metai.

Julius Lenčiauskas