Nesutarimai tarp sutuoktinių – įprastas reiškinys.
Vyrauja nuomonė, jog dažniausiai dėl barnių kaltos moterys, esą konfliktus sukeliančios dėl smulkmenų. Tačiau, nepaisant to, kokios problemos iškyla šeimoje, jas būtina išspręsti.
Ieškodami būdų, kaip padėti nuolatiniais barniais savo sveikatą alinantiems žmonėms, mokslininkai sukūrė konfliktinių situacijų mokslą – konfliktologiją.
Liejasi emocijos
Užuot besisvaidę ir vienas kitą įžeidinėję atsitiktinai į galvą įniršio metu atklydusiais kaltinimais, sutuoktiniai turėtų konfliktus spręsti visiškai kitaip.
Pirmiausia derėtų prisiminti, kad barniai – tai emocijų išsiliejimas. Žmogaus nepasitenkinimas, pyktis, nenoras sutikti su partneriu yra žmogiški jausmai. Ir jie ne visada kyla iš blogos valios.
Ginčydamasis žmogus dažniausiai reiškia norą, kad kažkas pasikeistų į gerąją pusę ne tik jam, bet ir partneriui. Tad jei ginču siekiama ne „išlieti tulžį”, o nuoširdžiai ką nors išaiškinti, yra gerai.
Gali supriešinti
Jei sutuoktiniams reikia aiškintis svarbų reikalą, kuris gali sukelti barnį, ilgam jo nederėtų atidėlioti. Priešingu atveju neišspręstos problemos partnerius gali dar labiau supriešinti.
Jei tų problemų yra susikaupę daugiau, nereikia stengtis jų „išguldyti” iš karto. Partneris neturi pasijusti užpultas, dėl viso kaltas. Nes tada konfliktas tikrai bus neišvengiamas.
Įvairūs rūpesčiai
Kartais partnerio žodžiai, priekaištai dėl smulkmenų iš tikrųjų slepia tikrąsias vaidų priežastis.
Net gali būti, kad konfliktuojantis ir pats gerai nesuvokia tikrųjų savo pykčio priežasčių.
Juk neretai supykusio žmogaus reikia paklausti, ko iš tikrųjų jis nori.
Subjurusi nuotaika gali susidaryti dėl ilgalaikio lytinio nepasitenkinimo, nemaloniai slegiančios paslapties, ekonominių rūpesčių.
Todėl būtina nuspręsti, kokia tema pirmiausia su partneriu bus kalbama.
Prievarta nepadės
Suprantama, kad įvyktų rimtas pokalbis ir jis būtų rezultatyvus, jį pradedančiajam reikia tvardytis.
Pokalbiui derėtų rasti tinkamą laiką, apgalvoti, kas ir kaip bus sakoma.
O svarbiausia – kalbėtis turi norėti ir partneris, jo negalima prievartauti, nes bus vienpusis kalbėjimas.
Pasitaiko, kad priekaištai tyčia metami tada, kai rimtam pokalbiui jau nėra laiko. Tokiu atveju partneris tikrai nespės nieko atsakyti.
Nereikia liudininkų
Kai sutuoktiniai aiškinasi santykius, liudininkai nereikalingi.
Pokalbio neturi klausytis nei vaikai, nei kiti šeimos nariai, juolab draugai.
Liudininkų pritarimas vienai ar kitai pusei tik erzina partnerį.
Labai svarbu, kad konfliktą sprendžiantys partneriai išliktų kiek galima vienas kitam objektyvesni, atviresni.
Pirmiausia reikia pasistengti pašnekovą pasodinti, nes sėdinčio žmogaus agresija pastebimai sumažėja.
Tada jau galima pateikti pokalbio klausimą ir leisti partneriui pasakyti viską, ką jis turi pareikšti sprendžiamu klausimu.
Po to būtinai ramiai pasiteiraukite, ar jis viską pasakė. Taktiškai nutraukti pašnekovą galima tik tada, kai jis nuklysta į pašalines temas, nesusijusias su ta problema.
Partneriui kalbant, negalima jo ironizuoti, specialiai provokuoti, priešintis. Juk pokalbio tikslas – ne pats vaidas, o aiškumas.
Rėkti nederėtų
Jei partneris ūmaus charakterio, nederėtų prisėsti šalia, gestikuliuoti. Tokie veiksmai gali suerzinti.
Geriau pastabas išdėstyti neįžeidžiant, tačiau leidžiant pašnekovui suvokti, kokie nerimti jo motyvai.
Kalbantis reikia paisyti „reglamento”. Kalbėjimas „iš vieno garsiakalbio”, kurį, deja, labai pamėgusios moterys, netinkamas.
Perrėkus pašnekovą, ginčas nebus laimėtas.
Pastebėjus, kad pokalbis buvo naudingas, po kurio laiko (žinoma, ne tą pačią savaitę) partneriai gali pabandyti kalbėtis ir kita rūpima tema.
Tačiau nederėtų pamiršti, kad vėl reikės ieškoti tam tinkamos progos.