Lietuvių kelias Didžiojoje Britanijoje ne vien rožėmis klotas, tačiau apie tai tautiečiai linkę nutylėti
Lietuviai nenoriai prisipažįsta, kad svečioje šalyje jiems nepasisekė. Net jei ten vos galą su galu suduria, į gimtąjį kaimą plaukia pasakos apie saujomis žarstomus svarus. Turtingo ir sotaus gyvenimo iliuzija mūsų tautiečius tebegena į Didžiąją Britaniją. Deja, surasti auksinę šaknį pavyksta vos vienam kitam. Nemokant kalbos, neturint specialybės ten neprasigyvensi, neįveiksi kitų problemų, kylančių atvykėliams.
Dvilypis įvaizdis
Manoma, kad Didžiojoje Britanijoje šiuo metu gyvena ir dirba apie 200 tūkst. lietuvių. Dauguma jų, per 100 tūkst., susitelkę Londone. Apie kelias dešimtis tūkstančių mūsų tautiečių įsikūrę Norfolke, kitose Anglijos vietose. Važinėjant po Angliją ir juolab vaikštinėjant Londono gatvėmis išgirsti kalbant lietuviškai gali labai dažnai.
Neseniai teko būti Didžiosios Britanijos sostinėje vos tris dienas, o lietuvių sutikome visur. Nuėjus pavakarieniauti į artimiausią anglišką užeigą, šalia viešbučio Vestminsterio rajone, kur gyvenome, kampo, užsakymą priėmė anglė, tačiau patiekalus iš virtuvės atnešusi mergina, išgirdusi lietuvišką mūsų klegėjimą, netikėtai prakalbo: „O kokio padažo norėsite?”
Tikra lietuvaitė, šviesiaplaukė ir ilgakasė Asta čia dirbti atvyko iš Kauno prieš pusmetį. Virtuvėje triūsianti mergina patenkinta ir darbu, ir užmokesčiu. „Sekasi gerai, gal į Lietuvą ir grįšiu, bet ne anksčiau nei po kelerių metų”, – aiškina pašnekovė. Šiame tipiškame angliškame restoranėlyje iš pradžių įsidarbino jos kaimynė iš Kauno, pasikvietė ją, o neseniai prisijungė ir jos sesuo, tad dabar čia triūsia jau trys lietuvaitės.
Londono centre, Oksfordo gatvėje, šalia prekybos centrų „Selfridž” ir „Marks and Spencer” užėję pavalgyti į nedidelę užeigą bendrakeleiviai taip pat buvo nustebinti, kai padavėja užsakymą priėmė lietuviškai ir net patarė, kurį patiekalą rinktis, o kuris jau senstelėjęs. „Getviko” oro uoste, kuriame leidžiasi lėktuvai iš Lietuvos, esančioje parduotuvėje taip pat dirba lietuvis pardavėjas.
Lietuvių bendruomenės Jungtinėje Karalystėje pirmininkė Živilė Ilgūnaitė sako, kad į šią šalį laimės ieškoti atvyksta daugybė tautiečių. Tarp jų – ne tik sąžiningi, vertinami kaip geri darbininkai, ypač staliai, statybininkai, bet ir nemažai tokių, kurie garbės Lietuvai nedaro – prekeiviai žmonėmis, prostitutės, sukčiai, aferistai. Todėl ir lietuvių įvaizdis Anglijoje nevienareikšmis.
Netikros ašaros
Lietuviai ypač „išgarsėję” prekybos žmonėmis srityje. Keliose dešimtyse Anglijos teismus pasiekusių bylų nusikaltėliai arba aukos, arba ir vieni, ir kiti yra lietuviai. Dažniausiai lietuviai atlieka tarpininkų vaidmenį, tiekia kitų tautybių asmenų (albanų, vietnamiečių, atvykėlių iš Malaizijos) suorganizuotoms gaujoms naivias merginas iš Lietuvos dirbti prostitutėmis.
Prostitutės, atvykusios čia teikti šių paslaugų savo noru, pasak Ž.Ilgūnaitės, neretai atidirbusios kelerius metus „pakelia kvalifikaciją” ir tampa sąvadautojomis. Šiuo metu kaip tik sulaikytos kelios lietuvės, buvusios prostitutės, įkūrusios sindikatą bendrai su albanais, prekiaujantį merginomis iš Lietuvos. Viena lietuvė buvo nuteista už viešnamio laikymą Anglijoje.
Ž.Ilgūnaitė pastebi, kad nemaža dalis parodymus duodančių teismuose lietuvių merginų, įsitraukusių į prostitucijos tinklą, tik apsimeta aukomis.
„Man tenka vertėjauti teismuose, nagrinėjant bylas, todėl situaciją gerai žinau. Pastaruoju metu iš septynių davusių parodymus lietuvių tikra auka buvo tik viena, o kitos vaidino. Aukai Didžiojoje Britanijoje garantuojamas pragyvenimas, parama, tad tai apsimoka, o ir atsakomybės gali išvengti”, – pasakoja jau beveik 15 metų šioje šalyje dirbanti ir gyvenanti lietuvė.
Vis dėlto netikros lietuvaičių ašaros yra ir ją sugraudinusios. „Kartą kalbėjausi mobiliuoju telefonu Stratfordo miesto stotyje. Prieina išgirdusi gimtą kalbą verkdama lietuvė. Sako, kad ją apvogė, persekioja, o be pinigų ji negali pasiekti Lietuvos. Paklausiau, kiek jai jų reikia. Pasirodė, kad beveik visos sumos bilietui. Daviau tuos kelis šimtus. Nuvežiau į Londoną, Viktorijos stotį, įsodinau į autobusą. Paskui po kurio laiko žiūriu – neišvažiavo, eina sau atgal į miestą”, – prisimena pašnekovė.
Didžiojoje Britanijoje netrūksta lietuvių sukčių, kurie siekia pralobti iš tautiečių patiklumo ir naivumo siūlydami už tam tikrą užmokestį surasti darbą. Pinigus paima, o darbo kaip nėra, taip nėra.
Interneto svetainėse, pasakojančiose apie lietuvių gyvenimą Jungtinėje Karalystėje, yra net juodoji knyga, kurioje apgauti emigrantai dalijasi karčia patirtimi, vardija firmų pavadinimus, vardus, pavardes ir telefonus juos apmulkinusių aferistų, išeivių iš Lietuvos, kad kiti neužkibtų ant jų kabliuko. Pataria, kad geriau jau pasikliauti savimi, eiti per įstaigas ir ieškotis darbo patiems.
Už ką anglai myli Lietuvą
Lietuvos ambasados Jungtinėje Karalystėje darbuotojai galėtų papasakoti šimtus istorijų apie lietuvių nuotykius šioje šalyje. Pirmoji sekretorė, konsulė Vilija Jatkonienė iki šiol negali užmiršti vieno tragikomiško atvejo. Vyriškis iš provincijos, prisiklausęs kaimynų pasakojimų apie Anglijoje juos lydėjusią sėkmę, susirengė uždarbiauti.
Už paskutinius pinigus nusipirko bilietą ir sėdo į lėktuvą. Atskridęs į Londoną, iš oro uosto atvyko į Viktorijos stotį. Sėdi ten vieną dieną, kitą, laukia, kas darbą pasiūlys. Tačiau kaip niekas nesiūlo, taip nesiūlo. Pravalgė su savimi turėtus 10 svarų. Tada supykęs skambina į ambasadą: išsiųskite mane atgal į Lietuvą, darbo čia nėra. Jau dvi dienos, kaip negaliu surasti.
„Tai, kad čia darbą siūlo ant kiekvieno kampo – eilinis mitas. Kai kurie pusmetį neranda ir dar ilgiau. Deja, mes negalime kiekvienam apsigavusiam bilieto nupirkti, neturime pinigų. Nebent padedama susisiekti su artimaisiais. Patariu vykstant į Angliją būtinai turėti atgalinį bilietą be datos, kuris galioja pusmetį. Jei kas, galėsite sugrįžti, o jei seksis gerai – parvyksite po kurio laiko atostogų”, – įspėja V.Jatkonienė.
Ji dažnai su apgautais ar nelaimę patyrusiais išalkusiais tautiečiais pasidalija savo priešpiečiams iš namų įsidėtais sumuštiniais. „Vyras net juokiasi iš manęs, vakare parėjus iš darbo klausia, tai kaip, pati suvalgiau ar vėl kam nors atidaviau”, – sako pašnekovė.
Ž.Ilgūnaitė pastebi, kad Didžiojoje Britanijoje vertinami lietuviai staliai, statybininkai. Jie garsėja kaip darbštūs, sąžiningi. Lietuvos ambasadorius Jungtinėje Karalystėje Aurimas Taurantas prisimena, kaip lietuvių statybininkų brigada, sėkmingai kurį laiką dirbusi šioje šalyje ir sužavėjusi anglus, susirengė išvykti namo. Britai išlydėjo juos su plakatais „Mes mylime Lietuvą”.
Anglijoje, kur paprastai mokama už valandas, o ne atliktą darbą, darbštūs lietuvaičiai susilaukia pritinginčių vietinių nemalonės. Vienoje statybvietėje pasibaigė cementas. Lietuviai ėmė ieškoti meistro, raginti, kad greičiau jo atvežtų, nes darbas sustojo.
Tai labai papiktino kartu dirbusius anglus: ko čia rūpintis, juk užmokestis nuo to nesumažės. Pasak V.Jatkonienės, gyvendamas Londone nebesistebi, jei per dieną pakeičiamos vos kelios šaligatvio plytelės, o buto langų ir palangių remontas užtrunka kone pusmetį.
Kiek uždirba, tiek išleidžia
Lietuvių bendruomenės pirmininkė norėtų išsklaidyti mitus apie Angliją kaip svajonių šalį. „Bėda, kad daugelis lietuvių čia atvykę nusivilia, nepavyksta jiems susirasti gerai apmokamo darbo, tačiau jie tai slepia nuo artimųjų ir draugų. Juk kaip prisipažinsi, kad tau nepavyko? Pirštais užbadys. Geriau jau pasakas pasakoja. O jų sužavėti nauji lietuvių būriai traukia į Angliją”, – stebisi Ž.Ilgūnaitė.
Jos teigimu, jei nemoki kalbos, neturi specialybės, išsilavinimo, susirasti pavyks nebent nedaug apmokamą darbą viešbutyje, parduotuvėje ar bare. Pavyzdžiui, dirbant kambarine viešbutyje per savaitę gali gauti apie 150 svarų, tačiau bent 50 teks pakloti už būsto nuomą, atskaičiavus išlaidas transportui, maistui, gal ir liks keliasdešimt svarų.
Ar dėl tiek verta blokštis toli nuo tėvynės? Gyventi susigrūdus, kaip pasakoja V.Jatkonienė, net po aštuonis žmones viename kambaryje. Vėlai parėjusiems iš darbo tenka perlipti per miegančiųjų galvas, nėra jokių sąlygų pailsėti. Argi verta dirbti visą savaitę, kad penktadienį galėtų skandinti liūdesį alkoholyje, kaip elgiasi daugelis vienišų lietuvių?
Svetur įsitvirtinti nelengva. Trūksta bendravimo, draugų, pramogų, žmonės jaučiasi vieniši, ypač atvykę be šeimų ar jas palikę namuose. Du lietuviški Anglijoje leidžiami laikraščiai pilni pažinčių skelbimų.
Vaikinai lietuviai ieško merginų laisvalaikiui, vedęs vyras – moters laikiniems santykiams, septyniolikmetis – merginos. Net šešerių metukų mergytė, dvejus metus lankanti anglišką mokyklą, ieško draugės lietuvės – neturi su kuo pažaisti. Nesėkmių, vienatvės kai kurie nepakelia – žudosi, vis daugiau suserga psichikos ligomis. Toks neparadinis emigracijos veidas.
Pasak Ž.Ilgūnaitės, ne šiaip sau lietuviai noriai buriasi į bendruomenę, kuriasi nauji jos skyriai visoje Anglijoje – emigrantams trūksta lietuviškos erdvės.
Bendruomenė turi sodybą už 60 kilometrų nuo Londono, ten vyksta kai kurie lietuvių susiėjimai. Sekmadieniais perpildyta ir vienintelė Londone lietuviška Šv.Kazimiero bažnyčia, kurioje dirba lietuvis kunigas Petras Tvarijonas.
„Labiau nei suaugusieji gimtinės pasiilgsta vaikai. Jei per atostogas grįžta pas senelius, nebenori atgal į Angliją, nes Lietuvoje jaučiasi geriau, netrūksta draugų”, – sako Živilė.
Nori išsaugoti tautiškumą
Atsivežusieji vaikus, šeimas susiduria su įvairiomis problemomis. Viena jų – medicinos pagalba. Net ambasados darbuotojai rimčiau susirgę gydytis važiuoja į Lietuvą, sako V.Jatkonienė. Jos teigimu, jei nori patekti pas šeimos gydytoją, prieš tai turi tris kartus susitikti su slaugytoja ir išaiškinti jai, kad gydytojo konsultacija tikrai reikalinga.
Ypač vargsta auginantieji mažus vaikus. Net neįmanoma prisiprašyti, kad jiems padarytų paprasčiausią kraujo tyrimą. „Kai skrendu į Vilnių, lėktuve dažnai sutinku Anglijoje dirbančius lietuvius, kurie buvo kreipęsi įvairiais reikalais į ambasadą, ir jie man pasakoja, kad važiuoja ne atostogauti, o dažniausiai gydytis”, – pastebi konsulė.
Kita problema – švietimas. Lietuviukai lanko angliškas mokyklas, užmiršta lietuvių kalbą. Tėvai, siekdami išsaugoti ir puoselėti lietuvybę, moka už tai, kad jų vaikai galėtų lankyti lietuviškas savaitgalines mokyklėles.
Londone jau veikia keturios lituanistinės mokyklos, kuriose dėstoma lietuvių kalba, literatūra, istorija, tautodailė, teatras, muzika, viena muzikos mokykla ir vaikų darželis. Juose mokosi apie 300 vaikų. Lietuviškai mokytis vaikai turi galimybę ir Notingeme, Birmingeme bei Mančesteryje, pasakoja Londone mokytojaujanti Nijolė Jankauskienė.
„Turime slaptą viltį ilgainiui Londone įsteigti lietuvių gimnaziją”, – prasitaria Ž.Ilgūnaitė. Ji pastebi, kad lietuviai vaikai išsiskiria iš bendramokslių kaip labai gabūs. Tačiau tuo džiaugtis nėra ko skubėti.
Kur kas rečiau nei Lietuvoje tėvai linkę leisti sunkiai uždirbtus pinigus papildomam vaikų ugdymui. Už būrelius, muzikos ar baleto, reikia mokėti, ir nemažai, be to, tenka vaikus vežti kone į kitą Londono galą.
Nepaisant to, lietuviukai pelnė gabių ir šaunių vaikų vardą. N.Jankauskienė pasakoja, kad jie dažnai laimi įvairius konkursus, apie juos rašo spauda. Neseniai mokytoja sulaukė skambučio iš vieno Anglijos televizijos kanalo, kuriančio serialą apie poną Byną, su prašymu rekomenduoti keletą lietuvių berniukų vaidinti jame. „Gal keliems pasiseks”, – apsidžiaugė prašymu pedagogė.
Kita vertus, kaip tik vaikai, besimokantys Jungtinės Karalystės mokyklose, ir jų ateitis dažniausiai tampa kliūtimi sugrįžti į Lietuvą. Jiems adaptuotis tėvynėje būtų per daug sudėtinga. O kur dar biurokratinės kliūtys.
Sugrįžti į Lietuvą sunku ir Anglijoje suradusiems savo antrąją pusę, sako Londone jau penkerius metus gyvenanti žurnalistė Jurga Galvanauskaitė. „Taip yra man. Turiu artimą draugą anglą, ką jis veiktų Lietuvoje?” – svarsto britų finansiniame žurnale dirbanti lietuvė.
Jos teigimu, šeimas turintys ir gerus darbus susiradę lietuviai Londone ima įsitvirtinti ilgesniam laikui. Pastaruoju metu masiškai imamos paskolos ir įsigyjami butai, kitas nekilnojamasis turtas, žemė. Ši tautiečių dalis vargu ar kada sugrįš į Tėvynę.