„Esu septynių savaičių naujagimis”, – juokauja Petras Vidmantas. 46-erių metų vyriškio krūtinėje jau antras mėnuo plaka nauja širdis, pakeitusi pavargusią ir pasiligojusią senąją. Iki tol jo gyvybę kelerius metus palaikė implantuota dirbtinė širdis. P.Vidmantui didžiausią džiaugsmą teikia paprasti dalykai: jis vėl gali lengvai užlipti laiptais ir maudytis po dušu, nesaugodamas krepšio su baterijomis, kad nesušlaptų.
Išgirdo negailestingą verdiktą
P.Vidmantas yra pirmasis Lietuvoje ligonis su dirbtine širdimi, kuriam buvo atlikta širdies persodinimo operacija. Tokia transplantacija pirmoji Baltijos šalyse bei Ukrainoje ir Rusijoje.
Kardiomiopatija vyriškiui buvo diagnozuota sulaukus vos 40 metų amžiaus, prieš penkerius metus. Tai širdies raumens liga, sukelianti širdies veiklos sutrikimus, silpnumą.
„Liga atslinko netikėtai, kaip tamsus debesis. Pradėjau jausti oro trūkumą, pasunkėjo kvėpavimas, atsirado miego sutrikimų. Būdavo, eini ir nei iš šio, nei iš to galva ima svaigti. Liga sparčiai progresavo, greitai eidamas pradėjau dusti, netrukus – ir sėdėdamas ar gulėdamas vos gaudžiau orą”, – prisimena ligonis.
Tada jis kreipėsi į specialistus ir išgirdo negailestingą jų verdiktą: reikės keisti širdį. Su šia žinia buvo sunku susitaikyti, juk tai ne šiaip sau operacija. Kurį laiką dar gelbėjo gydymas vaistais, tačiau jis nebuvo efektyvus.
„Nebegalėjau dirbti, nes esu vairuotojas, o tokios būklės prie vairo nesėsi. Sveikata ypač pablogėjo 2003 metais. Nebuvo kitos išeities kaip tik įdėti dirbtinę širdį. Gydytojai pasakė, kad jei to kuo skubiau nepadarys, mirsiu”, – prisimena ligonis. Iš pradžių jis nesiryžo, vylėsi, kad įvyks stebuklas.
Tačiau kartkartėmis besigydydamas Vilniaus universiteto ligoninėje Santariškių klinikose, bendraudamas su kitais ligoniais P.Vidmantas pastebėjo, kad, žiūrėk, ir vienas ligonis su panašia kaip jo diagnoze mirė, ir kitas.
„Tai buvo man signalas, kad laukti nebegalima, turiu ryžtis arba pasmerksiu save mirčiai. Kaip tik tada vienas žmogus, kuriam turėjo implantuoti dirbtinę vidinę širdį „Incor”, jos atsisakė. Ją gydytojai pasiūlė man, o aš sutikau”, – pasakoja pašnekovas.
Donoro ieškojo pusantrų metų
Dirbtinė širdis palaikė Petro gyvybę dvejus metus ir tris mėnesius, bet greitai tapo aišku, kad ji – tik tiltas iki donoro. „Aišku, jaučiausi geriau. Sėdint, gulint nebevargino dusulys. Bet lipant laiptais oro imdavo trūkti, nes dirbtinė širdis pumpuoja per mažai kraujo.
Kitas nepatogumas – su savimi visą laiką turi tampytis baterijas. Tačiau jos veikia tik 7 valandas, tad iš namų gali išeiti tik tokiam laikui”, – aiškina vyriškis.
Krepšį su baterijomis tenka neštis ir į tualetą, ir į dušą. Maudantis reikia saugoti, kad krepšys nesušlaptų, jį apdengti ar prašyti artimųjų, kad palaikytų.
Miegant krepšys taip pat turi būti šalia, lovoje. Laidas trumpas, todėl P.Vidmantas ilgai vartydavosi, kol rasdavo patogią padėtį: „Ciksėdavau kaip laikrodis, nuo vieno šono ant kito”.
Kartą buvo nulūžęs dirbtinės širdies laidas, tad teko atlikti operaciją, nes keičiant laidą reikia pakeisti ir varikliuką. Išvargęs ligonis susitaikė su mintimi, kad jį išgelbėti gali tik donoro širdis: „Supratau, kad turiu susitaikyti su rizika, kito pasirinkimo nėra. Kadangi labai pasitikėjau profesoriumi Vytautu Sirvydžiu, tikėjau, kad jis su kolegomis mane ištrauks iš tos duobės”.
Tačiau donoro teko laukti net pusantrų metų. Nacionalinio transplantacijos biuro duomenimis, iš per tą laiką buvusių 25 potencialių donorų neatsirado galimybės persodinti šiam ligoniui širdies. Dalis širdžių netiko dėl medicininių kontraindikacijų, o kitų nesutiko dovanoti mirštančiųjų artimieji.
Tiesa, vienas donoras prieš kurį laiką buvo surastas, P.Vidmantą imta rengti transplantacijai. Jam atlikta parengiamoji operacija, atvertas krūtinkaulis. Deja, aplinkybės susiklostė nepalankiai: donoras mirė nesupėjus išimti širdies ir ligoniui jos nebebuvo įmanoma persodinti.
Ir tik šių metų sausio pabaigoje iš sostinės Greitosios pagalbos universitetinės ligoninės buvo gautas pranešimas apie potencialų donorą. Miręs jaunas, 33 metų amžiaus vyras neturėjo donoro kortelės, tačiau jo artimieji sutiko, kad jo organai būtų transplantuoti sunkiai sergantiems žmonėms.
Transplantologų brigada nuvyko į ligoninę ir širdį pargabeno į Santariškių kliniką. Gydytojų komanda, vadovaujama profesoriaus V.Sirvydžio, donoro širdį sėkmingai persodino P.Vidmantui, nors būgštavimų netrūko: baimintasi didelio kraujavimo, buvo nemažai sąaugų, techniškai sudėtinga išimti dirbtinę širdį ir į jos vietą įdėti donoro. Operacija truko 8 valandas.
Pasijuto kaip naujai gimęs
Praėjusią savaitę, tą dieną, kai kalbėjomės, P.Vidmantas kaip tik buvo išleidžiamas iš ligoninės ir rengėsi vykti į namus Klaipėdoje. Iš jo veido nenyko šypsena: operacija pavyko, širdis prigijo. Komplikacijų, atmetimo reakcijos galimybė dar išlieka, pusmetį teks vartoti vaistus, tačiau ligonis nusiteikęs optimistiškai.
P.Vidmanto, iš ligoninės išleisto trims savaitėms, parsivežti namo atvyko žmona Rita, ištikimai budėjusi šalia jo lovos prieš širdies transplantaciją ir po jos. Ji tikrąja šio žodžio prasme padėjo vyrui atsistoti ant kojų. Jos prilaikomas jis žengė pirmuosius žingsnius ligoninės koridoriais, krūtinėje plakant naujai širdžiai.
„Jaučiuosi kaip naujai gimęs”, – sakė klaipėdietis. Jis džiaugėsi, kad vos septynioms savaitėms praėjus nuo transplantacijos nė kiek neuždusdamas kopia laiptais, gerai išsimiega ir gali kiek nori pliuškentis duše: „Kitiems gali pasirodyti keista, kad man šie dalykai tokie svarbūs, tačiau jie neįsivaizduoja, kaip sunku buvo anksčiau, kai jie buvo neprieinami”.
Petro atmintyje dar gyvas pirmasis įspūdis pabudus po transplantacijos. Nerimo vis dėlto būta nemažai, į galvą užklysdavo ir tokios mintys, kad operacijai nepavykus būtų neatsibudęs. Guodė tik mintis, kad yra tikrų profesionalų rankose ir jiems po trijų operacijų gerai pažįstama kiekviena jo „detalė”.
„Kai ėmiau suvokti aplinką, iš pradžių nesupratau, ar dar šiame pasaulyje esu ar jau kitame. Pramerkiau akis, galvodamas, ar, kaip pasakoja patyrusieji klinikinę mirtį, nepamatysiu tunelio, šviesų. Ir tikrai, žiūriu, yra tos šviesos. Išgirdau, kad gydytojai kalba aplink. Paskui ėmiau graibytis, kur mano krepšys su baterijomis”, – šypsodamasis pasakoja ligonis.
Praėjus penkioms dienoms po operacijos jis jau galėjo atsisėsti lovoje, o po dešimties pabandė žengti pirmuosius žingsnius. „Reikėjo išjudinti nusilpusius raumenis. Įsikibdavau į sienas, žmona padėjo. Iš naujo pajaučiau vaikščiojimo malonumą”, – dalijasi prisiminimais.
Namuose Petro laukia du anūkai ir dvi dukros. Viena iš jų jau ištekėjusi, turi savo šeimą ir gyvena visai netoli tėvų. „Krosų bėgioti, sunkumų kilnoti dar negalėsiu, bet gydytojai liepė daug vaikščioti, mankštintis, laipioti laiptais, tik nesilankyti prekybos centruose, nes dabar siaučia gripas”, – dėsto vyriškis. Jam kas mėnesį teks atvykti į Santariškes atlikti tyrimų ir konsultuotis su gydytojais.
P.Vidmantas labai dėkingas asociacijai „Linava”, kurios rūpesčiu jis daugiau kaip dvejus metus buvo nemokamai vežiojamas iš Klaipėdos į Santariškių klinikas prireikus gydytojų konsultacijų ar gydymo ligoninėje. Ir dabar jo su žmona jau laukė automobilis su vairuotoju, pasirengę pargabenti į namus.
Eilėje laukia 30 ligonių
„Pacientas jaučiasi gerai, mūsų prognozės taip pat geros, tikimės, kad nauja, sveika širdis prigis. P.Vidmantui ilgai teko laukti donoro, sulaukti padėjo dirbtinė širdis, tačiau pagaliau pasisekė”, – komentuoja ligonio būklę gydytoja Gitana Žemaitaitytė.
Ši transplantacija – jau trečioji Lietuvoje ir antroji Santariškių klinikoje šiais metais. Iš viso Lietuvoje nuo 1987 metų, kai pirmąją širdies transplantaciją atliko profesorius Algimantas Marcinkevičius, širdis persodinta 41 kartą. Per metus atliekamos 7 – 8 transplantacijos.
Laukiančiųjų naujos širdies sąrašuose šiuo metu yra apie 30, tačiau labai trūksta donorų ir eilė trumpėja labai iš lėto. Ligoniams, kurių sveikatos būklė ypač prasta, donoro sulaukti padeda dirbtinė širdis. Vilniuje donoro su dirbtine širdimi laukia 5 asmenys. Nuo 2003 metų ir Lietuvoje pradėta implantuoti vidines vokiečių gamybos dirbtines širdis, kurios daug tobulesnės ir patogesnės.
Ilgiausiai su persodinta širdimi žmogus Lietuvoje gyvena jau 10 metų. Su dirbtine galima išgyventi 2 – 5 metus, tačiau ji yra tik laikina priemonė, padedanti išsaugoti gyvybę, kol atsiras donoras.
Labai svarbu, kad kuo daugiau žmonių užpildytų donoro kortelę, tokiu būdu išreikšdami valią, kad po mirties jų organai būtų paaukoti donorystei. Mirštančiųjų artimieji taip pat turėtų nedvejoti ir suteikti naują išgyvenimo šansą sunkiems ligoniams, duodami leidimą panaudoti mirusiojo organus donorystei, jei jis ir nėra užpildęs donoro kortelės.