Šmirinėjančių naminių šeškų galima vis dažniau sutikti lietuvių būstuose. Šeškų veisėjas ir augintojas Stasys Barauskas pasakojo, kad su šiais gyvūnais nuobodžiauti tikrai netenka.
Slepia daiktus
Turintis gyvūnų parduotuvę vyras su šeškais susidraugavo gavęs jų parduoti. „Taip jie ir pasiliko pas mane. Pastebėjau, kad labai linksmi, mėgsta bendrauti su žmogumi, stipriai prie jo prisiriša”, – sakė S.Barauskas.
Jis iš karto patarė įsigyti mažą šeškiuką, o ne jau paaugusį. „Iš Lenkijos gavau nebe mažiuką šešką, tai jau du mėnesiai kaip jo į rankas paimti negaliu – kandžiojasi”, – pasakojo veisėjas. Kuo mažesnis gyvūnas, tuo greičiau ima pripažinti naujus „giminaičius”.
S.Barauskas iš karto įspėjo, kad šeškai netinka žmonėms, kurie mėgsta idealią tvarką. „Jie gali draskyti gėles, iš rankinės ištempti raktus ir juos paslėpti. Rudenį buvo nugvelbę mano pirštinę, tik neseniai ją radau. Buvo tekę pirkti naujas”, – sakė S.Barauskas.
Kartą ryte rado kitokių šeškės, neseniai atsivedusios jauniklių, dovanų. „Ji į guolį buvo susitempusi pusę lentynos žaislų”, – juokėsi veisėjas. Šeško šeimininku galėtų būti tik toks žmogus, kuris sugebėtų susitaikyti su staigmenomis. Siurprizų mėgėjams šeškas – nepamainomas linksmybių skleidėjas.
Aplanko kaimynus
Kartais linksmybių tenka ir šeško augintojo kaimynams. „Tas jų šeškas naktimis įsigudrina pabėgti ir vis įsliūkina į mūsų balkoną. Kartais ryte bijau atidaryti duris, nes žinau, ką už jų rasiu – išvartytus gėlių vazonus, išmėtytus skalbinių segtukus, atidarytą spintelę ir viską, kas joje buvo, nušluotą nuo lentynų. Kai kuriuos daiktus, pavyzdžiui, mažesnius skalbinius, išmeta per balkoną. Kartą, išgirdę triukšmą, bandėm šešką išvyti namo, bet jis pradėjo urgzti ir paleido tokią „bombą”, – kaimynystės įspūdžiais dalijosi kauniečiai.
Tačiau įgavus šeško pasitikėjimą, jis tampa kantriu vaikų draugu ir smalsiu tėvų rankinių kraustytoju. Gyvūnas leidžiasi „minkomas” ir pats rodo iniciatyvą bendrauti. Kai paimi į rankas katę, jaučiasi raumenynas, kaulai, o šeškas minkštas kaip šalikas. Atrodo, kad tame kailyje nieko nėra.
Šeškai su didžiausiu malonumu vaikštinėja kartu su žmogumi, gali jį visur lydėti ir netgi miegoti kartu. Šeškus galima išmokyti įvairių dalykų.
Šis gyvūnas daug miega, beje, žiemą gerokai daugiau nei vasarą, yra aktyvus vakare arba auštant, tačiau paprastai prisiderina prie šeimininko gyvenimo ritmo.
Smirda, kai susijaudina ar išsigąsta
„Dukros šio gyvūnėlio nemėgsta, bijo, kad prisilietusios ir jos smirdės šešku. Bet prižiūrėti gyvūnai kvapo neturi. Turiu net ir nekastruotą šešką, kuris niekada nėra paleidęs smarvės”, – tikino S.Barauskas. Žinovai teigia, kad namuose auginami žvėreliai retai paleidžia „dvokutį” – tiktai stipriai susijaudinę ar išsigandę. Kvapas yra lakus, todėl greitai išsisklaido.
Namuose auginami, teisingai prižiūrimi ir maitinami šeškai gyvena iki 15 metų. Dėl intensyvios medžiagų apykaitos šeškai žymiai jautresni blogai subalansuotai mitybai nei katės ar šunys.
Naminis šeškas, dar vadinamas fretka, feretka, fredka, priklauso juodiesiems, arba miškiniams, šeškams, kurie paplitę Europos miškuose. Nuo senų laikų žmogus naudojo šiuos gyvūnus zuikių medžioklei, žiurkių ar pelių naikinimui. Šeškas kainuoja nuo 200 iki 1500 litų.