Tėvas Stanislovas amžinojo poilsio atguls savo mylimos bažnyčios, kurioje beveik 40 metų tarnavo Dievui ir žmonėms, šventoriuje
Ketvirtadienį mirė kunigas ir kapucinų vienuolis Tėvas Stanislovas, kurio tikrasis vardas Algirdas Mykolas Dobrovolskis. Kunigas išėjo niekam neleisdamas kalbėti apie jo ligą, domėdamasis jį lankiusiųjų kasdieniu gyvenimu, vaikais, apgailestaudamas, kad palieka daug nepabaigtų darbų, kuriuos dar vardijo 10 dienų prieš mirtį, jau gulėdamas sunkios ligos patale savo mylimos Paberžės bažnyčios špitolėje.
Parapijiečiai verkė
Negausios Paberžės parapijos žmonės nuleidę galvas sutiko žinią, kad žemiškąją kelionę baigė Tėvas Stanislovas.
„Atsitokėjusi suradau jo sutaną, kitus drabužius, batus ir įdaviau, kad nuvežtų į Kauną, 2-ąją klinikinę ligoninę – pasakojo trejus metus Tėvui Stanislovui nuoširdžiai patarnavusi Angelė, kurią čia pat, šalia bažnyčios gyvenančią, kažkada jis pats pakrikštijo. – Netrukus bažnyčios šventoriuje susirinko Paberžės bei Žibartonių gyventojai ir ėmėsi švarinti aplinką, rengdamiesi laidotuvėms”.
Talkininkai jautė slegiančią tuštumą prisiminę prieš kelias savaites Tėvo Stanislovo aukotas šv. Mišias jo mylimoje bažnyčioje. Tąsyk jį, nebepajėgiantį eiti, žmonės beveik nešte atnešė į bažnyčią. Mišių metu jie nesivaržė ašarų matydami greitai senkančias jų mylimo klebono jėgas.
Neatstumdavo žmonių ištikus nelaimei
Nors ir sunkiai sirgdamas, Tėvas Stanislovas tarnavo Dievui ir žmonėms. Jis labai laukdavo susitikimų su žmonėmis, stengdavosi jiems padėti sunkiose situacijose. Jam patarnavusi špitolėje Angelė prisiminė tolimą Tėvo Stanislovo kelionę balandį į vieną Lietuvos miestelį.
Tuomet kunigas vienuolis atsiliepė į žuvusio jaunuolio motinos prašymą palydėti sūnų į paskutinę kelionę. Mat kiti kunigai atsisakė tai padaryti, nes jaunuolis žuvo būdamas nekrikštytas. Šią Tėvo Stanislovo kelionę Angelė įsiminė todėl, kad po to jo sveikata smarkiai pašlijo.
„Paskutinėmis savaitėmis Tėvas Stanislovas nebepajėgė pats atsikelti iš lovos, tačiau kiekvieną vakarą prašydavo įjungti televizorių, kai buvo transliuojama „Panorama”. Skaitė laikraščius, domėjosi senosios Paberžės bažnyčios klebonijos rekonstrukcija. Jei ko prireikdavo, paskambindavo varpeliu. Jei turėdavo jėgų, priimdavo žmones. Niekada su jais nekalbėdavo apie savo ligą, o klausinėdavo: „Kaip tavo vaikai? Kaip tu pati jautiesi?” – pasakojo sunkiai tramdydama ašaras Angelė.
Ji prisiminė, kad paskutinėmis savaitėmis Tėvas Stanislovas sakė norįs būti palaidotas šalia savo parapijos žmonių, jo išpuoselėtose Paberžės kapinaitėse, bet paskui nebeprieštaravo minčiai atgulti amžinojo poilsio jo mylimos bažnyčios šventoriuje, šalia takelio, kuriuo jis beveik 40 metų vaikščiojo iš klebonijos į bažnyčią.
Ignoravo ligą
Tėvas Stanislovas pastaraisiais mėnesiais didvyriškai galynėjosi su savo liga. „Tiksliau ne jis, o jo kūnas. Mat ligą jis buvo nustūmęs į šoną – ją ignoravo. Tad ji taip ir neįveikė kunigo vienuolio. Tik jo kūną”, – sakė Kauno Onkologijos ligoninės gydytojas Vytautas Tiknius, kurio palatoje iki birželio pradžios gulėjo sunkios ligos pakirstas jo dėdė – Tėvas Stanislovas. Gydytojas atkreipė dėmesį ir į nepaprastą Tėvo Stanislovo jautrumą bei įžvalgumą – jis visuomet pirmas prabildavo apie tai, dėl ko norėjosi su juo pasitarti, išgirsti jo nuomonę. „Dabar neįsivaizduoju, į ką galėčiau atsiremti sunkią valandą”, – sakė V.Tiknius.
Kai parvežto iš Kauno onkologijos ligoninės Tėvo Stanislovo sveikata vėl smarkiai pablogėjo, jis buvo skubiai išgabentas į Kėdainių ligoninę. Išvežant kunigą vienuolį iš špitolės, jis prasitarė vienai iš savo slaugytojų: „Kaip norėčiau paskutines savo dienas praleisti čia, Paberžėje”. Šiam jo pageidavimui nebuvo lemta išsipildyti.
Atstumtųjų užtarėjas
Tėvas Stanislovas prikėlė naujam gyvenimui šimtus, o gal ir tūkstančius paklydusių gyvenime žmonių, išdalijo daugiau kaip 30 tūkstančių saulučių, šluostė „trobelninkų” ašaras, buvo skriaudžiamųjų ir atstumtųjų užtarėjas.
Jam niekada netrūko drąsos sakyti tiesą nei sovietmečiu, nei nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje. Vienu atveju už tai kunigas vienuolis du kartus kasė anglis tolimojoje Šiaurėje – Vorkutos ir Intos lageriuose, o kitu atveju susilaukdavo kritikos ir dažnai nepelnytų priekaištų. Taip, pavyzdžiui, atsitiko tuomet, kai Tėvas Stanislovas savo unikalius pamokslus spausdino ne dešinės pakraipos laikraštyje, o anuometinėje „Tiesoje”. Į klausimą, kodėl jis taip elgiasi, populiarusis kunigas vienuolis atsakydavo, kad būtent tokio laikraščio skaitytojams reikia skleisti Evangelijos tiesas. Beje, Tėvo Stanislovo pamokslai bet kuria Šventojo Rašto tema buvo suprantami visiems, nes kunigas supindavo ją su visiems gerai pažįstama kasdienybe. Matyt, neatsitiktinai 430 puslapių jo pamokslų knyga jau sulaukė trijų leidimų.
Nemėgo Tėvas Stanislovas modernizmo bažnyčioje. Bažnyčioje pamaldas jis visuomet laikė senoviškai – atsisukęs veidu į altorių. „Negaliu aš atsukti nugaros Švenčiausiajam”, – tvirtino kunigas, tačiau ir nesitaikstančioje prie naujovių Paberžės bažnyčioje niekada netrūko besimeldžiančiųjų.
Kiekvienas jautėsi laukiamas
Kad ir kur gyveno Tėvas Stanislovas, visur jis kažką statydavo, rekonstruodavo, rinkdavo ir restauruodavo senus rakandus, bažnytinius reikmenis, paveikslus, prikeldamas juos antram gyvenimui. Tad Paberžės bažnyčioje ir jo atstatytame Dotnuvos vienuolyne jis paliko didžiulius turtus, vertinamus ne vien pinigais. „Aš esu toks turtingas todėl, kad turiu tik vieną – bažnyčios piniginę”, – kalbėdavo Tėvas Stanislovas, kuris laikėsi kapucino vienuolio neturto įžado. Viską, ką gaudavo, atiduodavo žmonėms ir bažnyčiai, o pats teturėjo vieną drabužių eilutę, batus, miegojo ant dviejų lentų patiesto šiaudų čiužinio. Žmonės pas jį veržte veržėsi. Net ir pas sulaukusį garbaus amžiaus kunigą savaitgaliais tėvai atveždavo krikštyti apie 60 vaikų iš visos Lietuvos.
Beje, jau ne pirmus metus čia, Paberžės klebonijoje, vasaroja socialiai remtinų šeimų vaikai, kuriuos stovyklos metu išlaikė Tėvas Stanislovas. Vasaroja jie ir dabar.
Kunigas vienuolis visą gyvenimą veržėsi pas žmones, labai vertino bendravimą su jais. Gal todėl moderniai įrengtoje špitolėje liepė panaikinti signalinę šviesą, kuri įsižiebdavo prie įėjimo, kai sutemus pasirodydavo koks nors žmogus. Tėvas Stanislovas norėjo, kad ateinantis žmogus jaustųsi savas ir laukiamas.
Bus pašarvotas Paberžės bažnyčioje
Katastrofiškai blogėjant Tėvo Stanislovo būklei, jis buvo pergabentas į Kauno 2-ąją klinikinę ligoninę, kurioje praleido paskutinę savo gyvenimo savaitę. Kelias paras prieš gyvenimo pabaigą jis buvo be sąmonės. Prie kunigo vienuolio Reanimacijos skyriuje visą laiką budėjo jo artimiausi giminės ir kunigas iš Paparčių. Mirė Tėvas Stanislovas ketvirtadienį, be keliolikos minučių 15 valandą.
Šiandien žmonės iš visos Lietuvos jau skuba į Paberžę atsisveikinti su Tėvu Stanislovu, kuris vidurdienį bus pašarvotas Paberžės bažnyčioje. Iki jo laidotuvių kasdiena bus aukojamos ne vienerios šv. Mišios už mirusįjį. Laidotuvių dieną, pirmadienį, jei nelis, šv.Mišios bus aukojamos šventoriuje. Laidotuvių šventoriuje ceremonijos pradžia – 12 valandą.
Virginija Skučaitė