Klaipėdietį Faustą Kelpšą visuomet viliojo neribota laisvė, kuri atsiveria kelionėse. Jo įspūdžiai iš juodojo žemyno patraukia nutrūktgalviškumu ir egzotika.
Kaip nuvykote iki Afrikos vidurio, juk tai labai tolimas kelias?
Į Kenijos sostinę Nairobį skridome iš Varšuvos su persėdimu Londone. Taip pigiau. Skrydis iš Varšuvos į Nairobį kainavo 2,900 litų. Tiesioginis skrydis iš Vilniaus būtų kainavęs apie 4,500 Lt. Pavyzdžiui, Lietuvos kelionių agentūros 11 dienų kelionių paketus į Keniją siūlo įsigyti už 6000 tūkstančius litų. O man mėnesio kelionė kainavo tik 5,500 litų.
Kuo žavingas Nairobis?
Tik išlipęs iš lėktuvo išvydau apšiurusį Nairobio oro uostą. Atvykę į viešbutį iš administratoriaus sužinojome ne itin malonią naujieną – dėl didelio nusikalstamumo gatvėse po Nairobį baltiesiems vaikščioti nerekomenduojama. Su draugu nusprendėme nepaisyti perspėjimų ir pasinerti į naktinį miesto gyvenimą. Naktiniame klube pasėdėti vieniems pavyko vos kelias akimirkas, nes mus apsupo visas būrys nepakartojamo grožio panelių. Jų kūno formos tiesiog rėžte rėžė akį, o tamsi oda spindėjo tarsi bekraštės Afrikos dykumos.
Faustai, kas vis dėlto sulaukė daugiau dėmesio iš nepakartojamo grožio būtybių? Tu ar tavo draugas Martynas?
Sunku tai pripažinti, tačiau nelygioje kovoje pralaimėjau savo draugui Martynui. Mat tas šelmis iš anksto buvo viską numatęs. Prieš išvykdamas į Afriką, jis panaudojo slaptą ginklą – nusidažė plaukus baltai ir tapo blondinu. Visas vakaras baigėsi gana dramatiškai – kad ir kaip buvo malonu bendrauti su nairobiečiais, turėjome sprukti, nes emocijų jau buvo perdaug. Bėgimas buvo itin originalus – išėjome po vieną į tualetą. Vyrams turbūt iškils klausimas – kodėl gi bėgate nuo moterų? Atsakyčiau taip: juk ne linksmintis čia atsibeldėme. Nors prisipažinsiu, gyvendamas Klaipėdoje pasigendu dailiosios lyties dėmesio (Faustas šypsosi).
Įdomu, kas vyrams svarbiau už moteris, ko atsibeldėte į Vidurinę Afrikos žemyno dalį?
Nusprendėme užkopti į Kenijos kalną – antrą pagal aukštį Afrikos kalną (5199 metrai) (aukščiausias Afrikos kalnas yra Kilimandžaras – 5895 m.), dalyvauti safaryje nacionaliniuose Kenijos parkuose, garsėjančiuose nepakartojama faunos bei floros įvairove. Taip pat pasibastyti po ekvatoriaus juostos regioną, nuvykti prie Indijos vandenyno ir pajusti jo alsavimą. Vienu žodžiu – patirti naujų įspūdžių, atitrūkti nuo kasdienybės.
Jauti aistrą kalnams, ar tiesiog norėjai pamėginti įkopti į kalną, nes taip daro kiti?
Kalnams jaučiu begalinę aistrą. Esu buvęs šešiose įvairiausio sudėtingumo kalnų kelionėse, kurios užtrukdavo mėnesį, o kartais dar ilgiau.
Kuo buvo ypatingas kopimas į Keniją?
Nustebino tai, kad mes buvome ant paties pusiaujo, o kaimelyje Nanajuki, kuris yra 2 km virš jūros lygio, buvo vos 15 laipsnių šilumos. Naktimis dar labiau atšaldavo. Šiame kaimelyje gidai siūlė savo paslaugas, tačiau su draugu visų paslaugų atsisakėme ir nusprendėme, kad esame pakankamai patyrę ir galime šturmuoti viršūnę vieni. Kopdami sutikome gana daug turistų, tačiau buvome vieninteliai, kurie patys nešėme savo kuprines, sveriančias 25 kg. Vienas iš nešikų paklausė: „Kodėl patys nešate kuprines?”. Martynas jam išdidžiai atšovė: „Norime save nubausti”. Juodaodis nusistebėjo ir tarė: „Pirmą kartą gyvenime matau baltuosius, kurie nori save nubausti”.
Kaip kinta gamtos peizažas bei klimatas kopiant į viršų?
Kaip jau sakiau, buvome ant pačios ekvatoriaus juostos. Apačioje ganyklos, 2-3 kilometrų aukštyje yra tropikų miškas – tikros džiunglės, ten net piršto neįmanoma įkišti, tačiau girdisi įvairiausių gyvių šauksmai. 4 kilometrų aukštyje – plikos uolos ir trumpa žolytė, o nuo 4,5 kilometrų viską uždengia sniegas. Nors mūsų kopimas truko tik penkias dienas, spėjom prisitaikyti prie gamtos diktuojamo ritmo. 7-8 valandą ryto labai giedra, 12-14 valandą stipriai lyja, prieš vakarą vėl pradeda giedrėti. Kenijos kalnas aplink save 200 km spinduliu formuoja tik tam regionui būdingą mikroklimatą.
Vis dėlto Jums pavyko šturmuoti 5199 metrų aukščio viršūnę ir sėkmingai nusileisti…
Užkopti į viršūnę mums pavyko tik didžiulėmis pastangomis. Kadangi beveik neturėjome laiko aklimatizuotis, dvi paras nemiegojome, mus nuolat pykino dėl aukščio. Nusprendėme nusileisti nuo viršūnės iki 4 kilometrų ir pailsėti, tačiau tokiame aukštyje savijauta nepagerėjo. Besileidžiant žemyn, užklupo tropinė liūtis, nebesimatė keliukų kuriais buvome užkopę. Kalno šlaite pradėjo formuotis upeliukai. Nusprendėme pagal srauniausią upeliuką leistis žemyn. Vėliau iš vietinio gyventojo sužinojome, kad kalnuose, kai užklumpa tropinė liūtis, būtina ieškoti srauniausios srovės, kuri parodo tau kelią.
Toliau patraukėte klajoti po Kenijos nacionalinius parkus?
Taip. Patraukėme į Kenijos viduryje esantį Samburu nacionalinį parką. Už 70-100 dolerių per dieną galima dalyvauti safaryje po laukines Afrikos savanas. Tikėjausi, kad šiose kelionėse pavyks pamatyti vieną kitą dramblį, zebrą, gazelę, o jeigu pasiseks – net liūtą. Pasirodo, automobiliu galima privažiuoti prie liūto, esančio tik už 30 metrų, taip pat prie įvairiausių kitų gyvūnų, kurių ten yra begalės.
Kokie gyvūnai pavojingiausi turistams? Ar teko patirti pavojų?
Klaidingas žmonių požiūris, kad Afrikoje patys pavojingiausi gyvūnai yra plėšrūs žvėrys. Didžiausią grėsmę kelia dramblių ir buivolų kaimenės. Gidas kokius penkis kartus pakartojo, kad negalima lipti iš automobilio, o ypač reikia saugotis dramblių.
Naktį apsistojome kempinge iš trijų palapinių. Jas iš visų pusių apsupę saugo ginkluoti reindžeriai. Sutemus pajunti, kad tikrai esi gyvosios gamtos karalystėje. Girdi žvėrių šnaresį. Jie tiesiog tau alsuoja į nugarą. Gidui užmigus, nusprendėme palikti kempingą ir dar labiau pasinerti į gamtos stichiją. Nuotykių ilgai ieškoti nereikėjo – su Martynu priartėjome prie upės, kurioje krokodilų tiesiog tiršta. Vėliau susidūrėme su dramblių būriu, kuriame buvo daug mažų drambliukų. Fotografavomės su jais, kol didžiausias, nepradėjo knisti koja žemės, kilnoti ausų ir skleisti įvairiausius garsus. Teko sprukti, tačiau už pirmo krūmo buvo kita dramblių kaimenė. Vos sveiką kailį išnešėme…
Gido vėliau paklausėme, kuo pavojingi drambliai ir kas būtų, jei paliktume kempingą ir susidurtume su dramblių kaimene. Gidas tvirtai tarė, jog tokioje situacijoje mums liktų gyventi apie trisdešimt sekundžių. Papasakojo visokių istorijų. Apie prancūzą, kurį drambliai išmetė iš medžio ir sutrypė. Apie vaikus, kurie neapdairiai elgėsi ir buvo sutrypti. Jis teigė, kad net automobilio variklio negesina, nes apie tris tonas sveriantys padarai gali bėgti 50 km greičiu. Pamanėme, kad šiais pasakojimais mūsų vedlys norėjo mus įbauginti, tačiau vėliau tą patį išgirdome ir iš kitų šaltinių. Pasirodo, jis buvo teisus. Drambliai dažniausiai tampa agresyvūs dėl brakonierių veiklos.
Kokios bausmės taikomos brakonieriams?
Kenijoje bet kokia medžioklė draudžiama. Brakonieriai atvyksta medžioti dramblių iš kaimyninės Ugandos. Gyvūnus tai pat saugo reindžeriai specialiuose postuose. 2002-aisiais metais Samburu parke buvo nušauti 22 drambliai. Daugelis brakonierių paspruko, tačiau du buvo nušauti. Į brakonierius šaudoma iš karto, be jokio perspėjimo.
Ko dabar labiausiai pasigendi Lietuvoje?
Turbūt neribotos laisvės, kuri atsiveria kelionėje.
Ačiū už pokalbį.
Gediminas Zakarauskas
„Vakarų ekspresas”