Baimių yra ne trys, o daugiau, nes apie jas pasakojo ne vienas vaikas. Ir ne visų baimės vaikiškos – kai kurių labai panašios į suaugusiųjų, o kai kurių…
Nuo pelių iki vagių
Trečiokė Jovita šiame pasaulyje bijo tik trijų dalykų: varlių, tarakonų ir vagių. Ko gero, varlių ji ne tiek bijo, kiek jomis šlykštisi (reikėjo pamatyti, su kokiu pasišlykštėjimu ji tarė žodį „varlė”). Ne mažiau šlykštūs jai ir tarakonai – ypač kai krutindami ūsus skuodžia per virtuvę, o vagys… pastaruosius, beje, minėjo ne vienas vaikas. Pavyzdžiui, ir antrokė Gintarė – ji bijo tamsos, vagių ir pelių. Ko gero, Gintarė rizikuoja dažnai pakliūti į situaciją, kada kiekvienas berniukas gali pasijusti tikru riteriu – ir apginti mergaitę (na ir kas, kad tik nuo pelės – juk išgąsdino!).
Pabaisos ir šunys
Pirmokė Otilija bijo pabaisų. Kur jos slapstosi, jog paskui išlįstų, mergaitė nesakė – bijo, ir tiek. Dar bijo vagių ir piktų šunų. Pastaruosius į savo baimių sąrašą pirmu numeriu įrašė ir antrokė Deimantė. O dar ji bijo vaikščioti tamsoje ir vagių (kaip daugelis). O dėl piktų šunų – suprantama, nes didelis ir stambus šuo šalia pirmokėlio ar antrokėlio – pagal dydį – kaip karvė šalia suaugusio žmogaus. Tik, skirtingai nuo karvės, jis šiepia didžiulius (vaikui) nasrus, pilnus aštrių dantų. Brrr…
Aukštis ir filmų žiaurumai
Algirdas, kuris dar eina tik į pirmą klasę, bijo „žiūrėti iš dvylikto aukšto”. Aukščio baimė būdinga ne tik jam, bet ir daugeliui suaugusiųjų. Dar jis bijo plėšikų – būtent ne vagių, o plėšikų (jis pats tai patikslino) ir „kai per filmus kas nors ką nors nori su peiliu papjauti”. Vienu žodžiu, bijo per televizorių rodomų žiaurybių.
Ko bijo ketvirtokai
Trys klasės draugai – Paulius, Nerijus ir Audrius irgi papasakojo apie dalykus, kurie jiems kelia nerimą.
Taigi Paulius bijo tamsos, o gal jam tamsoje tiesiog nejauku. Dar bijo vagių ir… vaiduoklių, kuriais tiki, nes juos rodė per televizorių. Jo bendraklasis Nerijus negali ramiai žiūrėti į žaizdas. Nei tikrovėje (kažkada buvo pats labai labai susižeidęs) nei televizoriaus ekrane. Ek, tas televizorius – vis gąsdina vaikus. Dar bijo smurto, kaip sakė: „Kai kas nors ateina ko nors primušti”. Ir dar – nejaukiai jaučiasi nakties tamsoje, nes tada ima atrodyti, jog gali atkeliauti dvasios.
O Audrius bijo dantistų (kaip ir daug kitų kuo įvairiausio amžiaus žmonių). Ir dar bijo aukščio bet – kaip pasakė kiek pasvarstęs – gal vaiduoklių… gal. Ko gero, reikės rašyti straipsnį apie nedorėlius vaiduoklius, kurie gąsdina vaikus net ir nepasirodydami ar pasirodydami tik televizoriaus ekrane.
Lūžiai ir šūviai
Šeštokas Elvinas bijo to, ką jau buvo patyręs – susilaužyti ranką. Rankos kaulas buvo lūžęs dviejose vietose, teko ilgai nešioti gipsą. Dar jis bijo pakliūti į avariją. Tai irgi pakankamai motyvuota baimė, nes pakliuvimas į avariją kartais ir baigiasi gipso įtvarais. Beje, jis bijo ir būti… nušautas. Ko gero, todėl, kad teko kieme girdėti šūvius. Tiesa, kol kas nukentėjo tik gyvūnai – nušauti du šunys. Dar bijo blogų pažymių ir piktų šunų (nors šunims jo kieme visgi nesiseka).