„Įsikūnijusi vaikystės svajonė man virto misija, kuri įpareigoja. Manau, puiku, jei pasirinkus profesiją, tavyje ūžia tas perpetum mobile, dega ugnelė, neleidžianti išklyst nuo pasirinkto kelio”, – sako Lietuvos jūrų muziejaus Jūrų akvariumų skyriaus vedėjas Saulius KARALIUS.
Tarp drugių ir paukščių
„Nuo vaikystės jaučiau miško gūdumos trauką; gimiau poetų apdainuotose kalvotose Anykščių šilelio apylinkėse, prie Šventosios upės. Gamta visada man buvo pagrindinis domėjimosi šaltinis. Kaip kiekvienas vaikas neapsiėjau be tyrinėjimų, papešiojimų, drugelių gaudymo. Gaivališkas domėjimasis išaugo į mokslinio pažinimo alkį, tyrinėjimą, o ir nuo vaikystės kauptos drugių kolekcijos vėliau išsikristalizavo į porą išleistų knygų – apie Lietuvos ir Estijos drugius, – sakė pašnekovas, kažkada vaikęsis pelkinius satyrus, perlinukus, kuoduočius. Su beatodairiška aistra pasinėręs į savitą vaivorykštinę, aromatų prisodrintą drugių visatą. Kokie įstabūs jų lotyniški vardai!
– Pati gamta buvo mano pašaukimas, vaikystė ir jaunystė prabėjo, karstantis po medžius, ne kartą gavau pylos už suplėšytas kelnes, bet tai manęs neatgrąsė nuo pasirinkimo. Augindavau paukštelius nelaisvėje, rūpinausi, kad jiems nieko netrūktų, maitindavau juos kaip motina, globojau sužeistus, – juokiasi biologas, vėliau prasitarsiantis, jog po mirties norėtų atgimti paukščiu. Universitete jo „arkliukas” buvo plėšrieji paukščiai, ornitologija, nors, paradoksas, jau du dešimtmečius vadovauja akvariumui. „Paukščius, ko gero, pažįstu geriau negu žuvis”, – prisipažįsta.- Nors kuo daugiau žinai, tuo daugiau erdvių atsiveria naujam pažinimui, atradimams”.
„Geriausia mokykla vaikystėje man buvo trys impozantiški Tado Ivanausko parašyti tomai apie paslaptingą paukščių būtį; tai ne tik moksliškai tobulos knygos, bet ir meilės „skiepai” – gamtos filosofijai, literatūrai”.
Užsiėmimai su paukščiais, anot gamtininko, buvę dvasingesni todėl, kad žvelgė į juos ir dailininko akimis. Preciziškai kaip koks Leonardas Da Vinčis piešė sparnuočius, iliustravo Lietuvos paukščių vadovą. „Ir tai nuo vaikystės buvo man pasąmonėje užkoduota – idėja fix nupiešti visus šalies paukštelius. Ta dailininko kibirkštėlė niekada netrukdė gilintis į biologiją, atvirščiai – vertė įsižiūrėti į menkiausią sandaros ypatumą. Nepasikliovė kone fenomenalia atmintimi; įsistebeilijęs į paukščio iškamšą ar fotografiją, suteikdavo jam pavidalą, o vėliau – ir nuotaiką, judesį, ir tarsi kvėpavimą. It iš kiaušinio ritosi idėjos.
Egoizmo pradas
Ak, visi žinome, kokios „aklos” gali būti garbėtroškos mokslažmogio akys, nukreiptos į save, kiek pasitaiko tarp jų mizantropų bei bambeklių. Poną Saulių, nors jam nestinga „balto” profesinio fanatizmo, Lietuvos jūrų muziejuje myli visi kolegos; apibudina kaip taktišką, jautrų ir empatišką. – „Iš principo gal ta mokslo ir dailės samplaika davė gilesnį harmonijos supratimą, bendraudamas pirmiausia išklausai kitą žmogų, o paskui pats pasakai, jei turi ką. Išryškini gerąsias žmogaus savybes, o ne blogąsias – ir tai grįžta su kaupu, – sako žmogus, perpratęs gamtos dėsnių harmoniją. – Bet svarbus ir tas egoistinis pradas, – juokiasi, – kuris stumia sukurti palankią, be stresų, erdvę pirmiausia šalia esančiam; ir susilauki atsako. Jaunystėje buvau impulsyvus, klausiausi tik širdies balso, o dabar kliaujuosi ir protu, ir jausmais”.
Šmaikštauju; gal pavardė įpareigoja „karališkiems gestams ir užmojams”? Garsiai kvatoja ir sako pažįstąs savo bendravardį Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus istoriką Saulių Karalių. – Man teko laimė dar sovietų laikais „paragaut” iš tų prakilnių smetoninių profesorių, kurie man dėstė Universitete, išminties. Ypač didelį įspūdį paliko lyginamosios anatomijos korifėjaus Mačionio, profesoriaus V. Kazlausko paskaitos. Persisunkę ta jų tauria humanistine dvasia, išmokome mylėti ne tik gamtą, bet ir žmones…
Vandens imperija ir gerasis mikrobas
„Akvariumai yra gan sudėtingas, įdomus organizmas, gal tai ir „užveda”, – sako geriausiu Pabaltijuje jūrinės akvaristikos specialistu kolegų vadinamas Saulius. Beje, jis turi aibę pasekėjų, nes nešykšti pasidalinti informacija. – „Duokdie, kad tas vandenų gelmių grožis plistų plačiau. Kad į muziejų atėjęs žmogus pamatytų neaprėpiamą, kerintį sudėtingiausių gyvybės formų knibždantį pasaulį, ir panorėtų įsirengti akvariumą savo namuose ar įstaigoje”. O reikia išmanyti, kaip išlaikyti krištolinio skaidrumo vandenį, kad išgyventų supersudėtingi koralų organizmai. Tam prireiks biologijos, chemijos, fizikos žinių; kasdien naujų atsakymų ir pats ieško pasaulio bibliotekų lobynuose.
„Man svarbiausia – perteikti žmogui jūros pasaulį, jam gal nerūpi koks mokslas už to grožio slypi, bet atsiveria akvanauto gyslelė. Ir žmogus užsikrečia geruoju mikrobu. O šiaip čia man priklauso visos žuvys ir kiti gyvūnai, ir mano pareiga padaryt, kad jie gerai gyventų ir būtų laimingi”. Saulius Karalius sako, kad ir dirbdamas akvariume jaučiasi kūrėjas. Perspektyvoje ketinama patobulinti, dar labiau praturtinti muziejų akvariumą – ir naujais gyvūnais, kurių priežiūrai reikės dar sudėtingesnių technologijų, ir ekspozicija. Ir S. Karalius – vienas iš projekto autorių.
Smalsauju, ką veiktų, jeigu išloštų milijoną? – „Argi atsisakyčiau teptuko ar akvariumo? Man reikia statisfakcijos, kad pats galiu įrengti, sukurti tą stulbinantį pasaulį, o ne kas kitas už mane padarytų. Pasaulyje žinoma nemažai milijardierių filantropų, kurie didžiąją dalį turtų paskiria gamtosaugai…”
Jau seniai persikėlinėjimus iš žemyno į neriją nebelaiko vargu, o tik egzotika. Čia tiek paukščių čiulbesio, kvapsnių ir ramybės. Vasarą jam teka būti gidu ekskursininkų minioms; tie žiopčioja it žuvys, klausydamiesi istorijų.
Saulius Karalius prisimena dvi egzotiškiausias savo gyvenime keliones – į Kubą, kur su kapitonu Astiku plaukė dar tarybiniais laikais. – „Tai buvo man didžiausia laimė – tandeminė salos fauna, spoksojau plačiom akim. Ir koks kontrastas gamtai tenykščių žmonių biednumas! Gal todėl buvo man nugvelbę ląstus bei įrangą, bet kubiečiai policininkai greit juos sugrąžino, antraip ekspedicija būtų nuėjus veltui. Kažkur užsimetė kelionės užrašai, jei rasčiau, gal knyga išeitų… Koraliniuose rifuose nardžiau tarp barakudų ir su savadarbiais tinklais gaudžiau tas išsvajotas koralines žuvis nelyg brangakmenius, kurias parvežiau į muziejų. O kai kurios žuvys išgyvena ir 40 metų”.
Fanatizmas atsiperka
„Kai stebi žuvų tarpusavio santykius, jos atrodo protingos – gamta tiek išmintinga, kad sugebėjo kiekvienai žuviai suteikti „mechanizmą” arba tam tikrą kodą, kurio dėka ji sugeba išgyvent toj labai sudėtingoj ekologinėj erdvėj. Kuri kimšte prikimšta gyvūnų, ir evoliucijos vyksme per milijonus metų susiklosto nuostabi žuvijos istorija, nes jų elgsena, spalvos ar kūno forma, gyvenimo būdas – nepaprastai sudėtingi. Štai lupažuvės patinas – ryškiai žaliai mėlynas, o patelės – geltonos. Ir turi jis haremą kaip sultonas – 30 patelių vedžiojasi, nuo priešų gina, o visos griežtos hierarchijos laikosi. Jeigu kas atsitinka valdovui, na, praryja kas, dominuojanti patelė per keturias valandas pakeičia lytį ir tampa patinu – iš geltonos virsta ryškiai mėlyna, ir ima elgtis kaip jis. Štai kaip trasvestizmas gamtoje praverčia”, – juokiasi pašnekovas.
Ne visos žuvys nepažįsta savo vaikų. Kai kurios rūšys pavyzdingai rūpinasi palikuonimis; pavyzdžiui, jūrų arkliukai. „Tėvas” sterblėj nešioja jauniklius, ir jie glūdi kaip žinduoliai placentoj, o ši net su kraujo indais ir panašiai. Kai kurios žuvys burnoje inkubuoja jauniklius ir mėnesį neėda, o kitos vedžiojasi pulkelį vaikiukų, gina nuo priešų ir moko juos gyvent. Netgi maisto parūpina: kaip višta šiukšlyną kapsto viščiukams, taip žuvys rausia dumblą, kad sukeltų mikrodalelių mažiesiems besočiams pamaitinti. Pasakoja, kaip sykį muziejuje prajuokino filmavimo grupę: ištrūko perkeliama kitur murena, ir jis su draugu gaudė ją, slidesnę už ungurį, plikomis rankomis, kvatodami ir įsijautę kaip vaikai, pamiršę, jog šiai grybštelėjus dantukais, užkrečiamos žaizdos pūliuoja ir sunkiai gyja. Beje, senbuvei žaliajai murenai iškeliavus į amžinus medžioklės plotus, ruošiamas akvariumas būriui naujakurių murenų. Jas prižiūrėti nesunku. – „Kai kuris gyvūnas serga ar merdi, jo labai gaila, ypač to, kurį auginai nuo kūdikystės, spėjai pažint, prisirišt ir pamilt. Bet tenka su tuo susitaikyti. Gal man ir gaila delfinų – kaip laisvės simbolio, laikomo nelaisvėje. Bet jų buvimas čia prasmingas, nes suteikia viltį pasveikti neįgaliems vaikams, jų tėveliams”, – sako Saulius.
Saulius Karalius sutinka su įžvalga, jog tarnystė gamtai – savotiška religija, pakylėjanti nuo žemiškų rūpesčių ir materialių troškimų. Jis sako, kad retai kur pasaulyje rasi turtingą gamtininką. Bet ši specialybė pažeria kitokio peno – suteikia gyvenimui druskos. – „Ir tuomet tas gamtininko fanatizmas atsiperka”, – pripažįsta jis.
Ivona Žiemytė
‘Vakarų ekspresas”