Kai tik garsusis Amerikos lietuvis, verslininkas bei filantropas Juozas Kazickas keletui savaičių atvyksta į Lietuvą, jo namas sostinės senamiestyje atgyja.
Vieną vakarą į kiemą, lydimas apsaugos mašinų su švyturėliais, įsuka prezidento Valdo Adamkaus kortežas.
Kitą pavakarę apsaugos mašinos atlydi premjero Algirdo Brazausko automobilį.
Kiek kukliau, pėsčiomis, į svečius atvyksta Vilniaus meras Artūras Zuokas, kurį su iškiliu išeiviu sieja ir asmeninė draugystė.
Daktaro J.Kazicko namų durys plačiai atsiveria ir meno, mokslo pasaulio žmonėms, partijų vadovams, verslininkams.
Aktyvaus Lietuvos atkūrimo dalyvio J.Kazicko patirtis, erudicija, žvilgsnis į šalies problemas iš didesnio atstumo ypač praverčia tarpusavio rietenų ir kasdienių skandalų ištampytiems politikams.
Kalbėdamasis su „Lietuvos rytu” garsusis JAV lietuvis į Lietuvą draskančius skandalus pažvelgė kitaip.
* * *
– Mano 87 metų akys Lietuvoje nemato jokių skandalų. Matyt, sergu leukoma. Vienintelis dalykas, kurį jos regi, yra gražios moterys.
Čia veikia gamtos dėsniai, ir niekas tam netrukdo – nei amžius, nei akys, – kaip visada šmaikščiai pokalbį su „Lietuvos rytu” pradeda J.Kazickas. Taip diplomatiškai jis atrėmė pirmą klausimą: kaip vertina iš skandalų niekaip neišsikapanojančią Lietuvą.
– Bet kai su žmona Aleksandra atvykstate į Lietuvą pailsėti, susitikti su draugais, vis pataikote į skandalą – tai „Williams”, tai Rolandas Paksas, tai Vilniaus meras, tai Vyriausybės krizė, korupcijos skandalai.
– Tikra teisybė. Aš į visus juos įkliūvu, nes gerai pažįstu žmones, kurie sukasi jų verpete.
Bet tikrai nematau tų skandalų taip, kaip matote jūs. Į juos žvelgiu per kitą prizmę – jie yra neišvengiama, normali jaunos demokratijos kūrimosi dalis.
Padedant laisvai žiniasklaidai, tai ypač svarbu, visuomenė mokosi, tvirtėja, iškelia ir sprendžia problemas. Žingsnis po žingsnio vyksta demokratinis apsišvarinimas.
– Tačiau vyresnės kartos žmonėms jau nebėra laiko laukti. Jie jau dabar norėtų gyventi teisingesnėje visuomenėje, santarvėje. Ar neįžvelgiate čia tragedijos?
– Visai teisingai. Žmogus yra nekantrus, net po didelės operacijos jis kitą dieną jau nori šokti. Tada jis ima svarstyti – ar operacija buvo sėkminga, gal jos nereikėjo?
Iš čia – ir tas niūrumas, nusivylimas. Bet tai labai pavojinga. Vien negatyvių dalykų matymas niekur nebeveda.
– Kaip praskaidrinti tas niūrias pavargusių žmonių nuotaikas?
– Pirma – ateina jaunoji karta, kuri nėra apkrėsta korupcijos liga. Jaunimas studijuoja ir užsienyje, įgyja platesnio bendravimo, demokratijos pagrindų. Jie gyvena jau naujais standartais.
Antra – demokratinės sistemos, kurios dar nepajėgia apsaugoti įstatymai, garantija yra žiniasklaida.
Patarčiau į kylančius skandalus žiūrėti optimistiškiau – kaip į visuomenės apsivalymą.
– Bet Vilniaus meras A.Zuokas – jaunosios kartos atstovas.
Jo darbus lydintys skandalai daliai jaunimo tapo iliuzijų žlugimu. Gal tai dar pavojingiau nei vyresnės kartos žmonių pesimizmas?
– Aš labai gerbiu bei vertinu A.Zuoką.
Mes esame geri pažįstami, ir visada juo didžiavausi kaip jaunu, charizmatišku žmogumi, turinčiu idėjų ir energijos tas idėjas įgyvendinti. Tas žmogus pakeitė Vilnių – tai konkretūs rezultatai.
Tikiu, kad jis yra iš tų jaunosios kartos lyderių, kurie savo vizijomis, mąstymu, kūrybingumu kels šalį. Nemanau, kad jaunimas juo nusivils.
Nevalia nuteisti iš anksto. Niekad nepriimu pozicijos, kad žmogus kaltas, kol nėra įrodymų.
Aišku, kaltės iškėlimas visada iškelia ir klaustuką – galbūt? Jei jis pasitvirtintų, būtų labai liūdna.
Tačiau jaunimui tai turėtų būti tik paskata kurti dar aukštesnius moralinius kriterijus, ugdyti pačius save.
– Jums atvažiavus į Lietuvą, prezidentas V.Adamkus irgi būna jūsų svečias. Jam dabar nelengvos dienos. Galima spėti, kad ne vien kokio nors antpilo taurelės išlenkti šalies vadovas atvyksta pas jus.
Ką jam patariate? Gal bandėte būti ir taikytojas, kai prezidentas pareiškė nepasitikėjimą A.Zuoku? Juk jie abudu – jūsų bičiuliai.
– Aš nesu prezidento patarėjas. Esu jo asmeninis draugas.
Susitikę tikrai aptariame vieną ar kitą situaciją. Kitąsyk gal prezidentui reikia apie tai ramiai pasikalbėti su žmogumi iš šalies. Tai – žmogiška, ir visai nesumenkina jo asmenybės stiprumo.
Prezidentas yra labai įtrauktas į vidaus problemas, tuo tarpu aš jų taip nedramatizuoju.
Galbūt ramesnis, platesnis mano požiūris jam duoda tam tikros dvasinės stiprybės. Neslėpsiu, kalbėjomės ir apie A.Zuoką. Savo požiūrį į šį jauną žmogų aš jau išsakiau.
– Šią savaitę švenčiate žmonos Aleksandros gimtadienį. Tikriausiai jūsų namo kiemelyje susirinks ir aukštų politikų, kurie kitur vargu ar norėtų paduoti vieni kitiems rankas.
Kaip jums pavyksta juos suburti? Gal vykdote slaptą savotiško taikdario misiją?
– Susirinks ir meno, mokslo žmonių. Ir ne pirmą kartą. Tikrai dėkoju Dievui už tą dovaną, kad sugebu suburti žmones.
Kodėl man taip sekasi? Nuo pat Atgimimo pradžios aktyviai bendravau su visais Lietuvos politikais iš visų partijų. Ir jie įsitikino, kad į asmeniškumus niekada nekreipiau dėmesio.
Visą laiką aš domėjausi verslo klausimais – kaip pritraukti į Lietuvą užsienio kapitalo, investicijų, plėtoti turizmą, mokslą.
Tos problemos rūpėjo visiems politikams, su kuriais bendravau ir bendrauju.
Nespėjau susipažinti gal tik su Viktoru Uspaskichu, bet ir neieškojau tos pažinties.
– Kaip vertinate jo ir Darbo partijos iškilimo fenomeną?
– Kaip visuomenės dar nepasiektą brandą. Nusivylimas ankstesnėmis partijomis vertė ieškoti naujo, gal geresnio kelio.
Tačiau netrukus jau laukė naujas, labai skaudus nusivylimas – vėl korupcija, apgavystės, asmeninis melas.
Labai gaila, kad Lietuvoje, vis dar blaškomasi iš vieno kraštutinumo į kitą, kaip didelė banga ūžteli ir trenkiasi į sieną, o viduje malami žmonės.
Bėda, kad dar nėra stipraus demokratijos pagrindo – tvirtų įstatymų ir supratimo, kad jie nėra stulpas, kurį galima apeiti, jei negalima peršokti.
– Jūs daug ir konkrečiai prisidėjote atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Ar niekada nekilo mintis palikti savo sutvarkytą verslą ir imtis politiko vaidmens Lietuvoje? Gal net kandidatuoti į prezidentus?
– Ne, niekada. Tokia mano gyvenimo filosofija. Man gyvenimas rodė daug kelių, o gal ir šunkelių. Bet ėjau savo keliuku nebandydamas pakliūti į greitkelį ir žygiuoti minios priekyje su vėliava.
Politiko darbui neturiu nei talento, nei noro, Lietuvai padedu kaip sugebu geriausiai.
Prisipažinsiu, jog visada truputį ir bijau, ir nenoriu viešumos.
– Tačiau vis tiek įkliuvote. Jūsų vardas siejamas su skandalingąja „Williams” kompanija.
– Tai buvo vienas mano projektų ekonomiškai padėti Lietuvai. „Williams” į Lietuvą atėjo daugiau mano žento, kuris buvo kompanijos finansinis patarėjas, dėka.
Aš taip pat pažinojau kai kuriuos koncerno vadovus, garbingus žmones, su kuriais esame vieno klubo Long Ailende nariai. Prasidėjo derybos, kuriose aš net nedalyvavau.
O „Jukos” atėjimu į Mažeikius džiaugiausi. Buvau labai pagerbtas, kai Michailas Chodorkovskis atskrido pas mane į Niujorką pasitarti.
Aš jam daviau nuoširdžių patarimų. Mano patartas jis ketino Lietuvoje remti kultūrą, sportą ir buvo tai pradėjęs daryti.
Po to, kai Maskvos teismas jį įkalino, manau, kad Lietuva prarado draugą ir labai stiprų rėmėją.
Aš ir kalėjime jį palaikiau žinutėmis reikšdamas jam pagarbą.
– Viena mūsų šalį krečiančių skandalų priežasčių – verslo bei politikos susiliejimas.
Parėmęs politikus verslininkas tuoj pat tikisi naudos sau. Ar įmanoma, kad būtų kitaip?
– Jei bandai nusipirkti ką nors, ko teisiškai negalima, tai jau nieko bendra neturi su demokratija.
Aišku, Amerika irgi nėra šventas kraštas. Ne paslaptis, kad JAV prezidentai savo rinkimų kompanijoms susirenka po 200 mln. dolerių iš verslininkų.
Kiekvienas žmogus gali paremti politiką, bet ne didesne kaip 1000 dolerių auka. Aišku, kai duodama pinigų, visada balansuojama ant korupcijos ribos. Bet tam užkarda yra viešumas ir įstatymai.
Aš visada remiu kandidatą į JAV prezidentus, kurio požiūris, gyvenimo filosofija man artima. Ne dėl savo firmos, o dėl Amerikos gerovės.
Man užtenka kvietimo į vakarėlį, kur susitinku savo aplinkos žmonių. Bendravimas – neįkainojama vertybė.
– Ar parėmėte ir prezidentą V.Adamkų?
– Taip. Nes jo pažiūros man artimos.
Laima Lavaste