Legendinė Andrejaus Tarkovskio aktorė Margarita Terechova interviu duoda labai retai. Išimtį aktorė padarė laikraščiui „Izvestija” ta proga, kad greitai Rusijos ekranuose pasirodys jos režisuotas filmas „Žuvėdra”. Margarita Terechova jame vaidina Arkadiną.
Ką jūs žinote apie savo lenkiškas šaknis?
Vienas geras žmogus iš Lenkijos į Krymą pervežė tris našlaites seseris: Niną, Verą ir jauniausią – Galiną, mano būsimą mamą. Jis išgelbėjo joms gyvenimą, nes tai buvo sunkūs laikai. Kryme jos išgyveno. Mano mama vaikystėje keliavo iš vienų vaikų namų į kitus. Pasiimdavo pagalvę ir eidavo. Stebuklo dėka mama išsaugojo Madonos paveikslėlį, likusį jai iš lenkų protėvių. Dabar jį saugo mano dukrelė Anečka.
Karo metu mano mama dirbo aktore Sverdlovsko teatre Urale, ten ji ir sutiko mano tėvą, aktorių, kurį, žinoma, paėmė, kai prasidėjo karas. Jis buvo žvalgybininkas, ir tokių istorijų, kokias jis man pasakojo, kai mes susitikome Maskvoje, aš niekad nebuvau girdėjusi.
Karo metu mano mama ir kiti aktoriai vaidindavo įvairių miestų ligoninėse sužeistiesiems. Mama negalėdavo sulaikyti ašarų pasakodama, kaip po vieno iš pasirodymų ji išgirdo keistą gaudesį tarp kareivių ir nesuprato, kas tai. Jai paaiškino, kad jie neturi nei rankų, nei kojų, ir tas gausmas – tai jų aplodismentai”.
Mama mane pagimdė gastrolėse, važiuodama iš miesto į miestą. Aš gimiau Turinske. Žodžiu, kelyje.
Mama visą gyvenimą pasakodavo apie Sverdlovsko teatrą – kaip jie draugiškai gyveno, paeiliui maitino vaikus. Užkuliuose vaikai, taip pat ir aš, gulėjo drabužių krepšiuose. Tai ko gi čia stebėtis, kad tapau aktore! – juokiasi. – Prieš penkerius metus Turinsko gyventojai pranešė norintys suteikti man miesto garbės piliečio vardą. Sakau, mane gi dar kūdikį iš jūsų išsivežė, už ką gi garbės piliečio vardas!
Reikėtų suteikti Turinsko garbės kūdikio vardą.
Taip, taip! – juokiasi. – Kai aš smarkiai peršalau Urale, mama išvažiavo su manimi į Taškentą. Ši ugniaplaukė gražuolė atidavė man ir Anečkai visą savo gyvenimą.
Taškentas – nuostabus miestas. Kartą aš perlipau savo kiemo tvorą ir susitikau su krepšinio treneriu Anatolijumi Kirilovu. Jis tiekdavo sąjungos rinktinei krepšininkus. Aš jam pasakiau: „Priimkite mane”. – „O vėjas tavęs nenupūs?” – „O jūs išbandykite.” Žodžiu, vėliau aš tapau Uzbekistano jaunių rinktinės kapitone. Tiesa, mes visiems pralaimėdavome, – juokiasi.
Baigusi mokyklą aukso medaliu, pasimokiusi Taškento universiteto Fizikos ir matematikos fakultete, viena, ko aš bijojau, – tai mesti krepšinį. Bet… išvažiavau į Maskvą mokytis aktorystės.
Sportu daugiau nesidomėjote?
Maniau, be krepšinio negalėsiu gyventi. Bet kai įstojau į Zavadskio studiją, supratau: tai stipriau už krepšinį. Jis rinkdavo studentus kartą per dešimt-dvylika metų. Įsivaizduojate, kaip man pasisekė?
Koks buvo pirmasis jūsų susitikimas?
Pirmiausiai mane pasitiko Irina Anisimova-Vulf, jo artima bendradarbė. Įėjau į jos kabinetą ir padėjau ant stalo savo auksinį atestatą. Ji pasakė: „Štai kokia šaunuolė. Na, paskaityk ką nors”. Paklausiusi, kaip skaitau, ji užrašė mane į paskutinį turą.
Aš įėjau į salę, kur sėdėjo visas teatro elitas. Prieš mane jau buvo tiek daug abiturientų praėję, kad Vera Mareckaja jau snaudė. Sumečiau, kad reiktų pažadinti, ir pradėjau Natalijos monologą iš „Tykiojo Dono”. Vargšė Mareckaja krūptelėjo ir išsprogino į mane akis. Zavadskis, išklausęs iki galo, delikačiai paklausė: „Ar mokate ką nors tyliau?” Tada aš pusbalsiu ėmiau skaityti eiles… Jis pasakė: „Na, gerai, eik”. Išėjusi išgirdau, kaip viena aktorė kitiems pasakė: „Arba nenormali, arba geniali”.
Jūs daug papasakojote apie savo motiną, bet nepasakojote apie tėvą.
Pirmą kartą jį pamačiau, kai mokiausi Maskvoje. Jis man paskambino, mes susitarėme susitikti prie teatro. Visi prilipo prie langų – žiūrėti, kaip Rita pirmą kartą susitinka su tėvu. Aš iš karto pamačiau, kad mes labai panašūs.
Daugiau su juo nesusitikote?
Paskui jis buvo atėjęs pas mus su mama ir pasakojo, kaip buvo sužeistas, prarado atmintį. Jis turėjo daug vaikų – mes dabar bendraujame.
Ar buvo akimirkų, kai jūs gailėjotės, kad jus laiko gražuole? Juk dažnai būna, kad graži aktorė netenka galimybės atsiskleisti kaip individualybė…
Aš net nesuprantu, apie ką jūs kalbate. Apie kokį grožį? Jūs apsidairykite aplink – ar matote bent vieną negražią merginą? Ir vaikinai visai nieko… – juokiasi. – O jei kalbėsime apie mane… Aš džiaugiuosi, kad Vakarų kinematografijos enciklopedijose esu vadinama charakterine aktore. Aš labai tuo džiaugiuosi, net jie mane geriau supranta nei čia.
Pavyzdžiui, pirmasis mano vaidmuo teatre buvo Kleopatros. Aš, „studijokė”, vaidinau scenoje kartu su Pliatu ir Birman – genialiais aktoriais! Plastikos šiam vaidmeniui mokiausi iš kačių: akylai jas stebėjau.
Kadangi kino vaidmenų turėjau daugiau nei teatro, turiu pasakyti, kad ir „Šunyje ant šieno”, ir „Tik pamišėliams”, ir „Monologe” aš – charakterinė aktorė.
Koks pastarojo meto įvykis jums buvo pats šviesiausias ir koks – liūdniausias?
Igoris… Igorio Talkovo nužudymas. Jis ir Viktoras Cojus, užmušti 20 amžiaus pabaigoje. Tikriausiai mes – paskutinė šalis, kur dar žudo dainininkus… Igorį užmušė 1991 metais Leningrade didelėje minioje koncerto metu. Žmogžudžio nerado.
Kartą jis savo muzikantams, kai jie skrido lėktuvu ir prasidėjo kažkokie nesklandumai, pasakė: „Nurimkite, mes dabar nežūsime, mane užmuš didelėje minioje, ir žudiko neras”. Žinoma, kad žmogžudystė buvo užsakyta – pataikė į širdį, nepaliko jokių šansų. Jis mirė akimirksniu, tik spėjo ištarti: „Kaip skauda…”
Jis ir Viktoras Cojus galėjo sukurti visiškai kitokią estradą. Žmonės pražysdavo, kai Talkovas išeidavo į sceną su gitara. Kamčatkoje, kur minus 15 salėje ir minus 50 už sienų, žmonės vis tiek šypsodavosi.
O šviesiausias įvykis? Tas, kad mes išleidome filmą „Žuvėdra”. Dabar svarbiausia – kad ji ateitų pas žmones.
Kokius įvykius savo gyvenime jūs pavadintumėte stebuklu?
Stebuklai gyvenime vyksta ne taip, kaip pasakose. Vaiko gimimas – stebuklas. Meilė – stebuklas. Darbas su Talkovu ir Tarkovskiu – stebuklas.
Klausimas apie Andrejų Tarkovskį ir jo vaidmenį jūsų gyvenime – neišvengiamas.
Visi, kurie jaučia ir žino, kas yra kinas, supranta, kad Tarkovskis, su kuriuo man teko laimė dirbti ir „Veidrodyje”, ir spektaklyje „Hamletas”, – genijus, ne tik ieškantis, bet ir randantis naujus kelius. Jo filmai nepanašūs vienas į kitą…
Kodėl aš laikau jį genijumi? Galiu papasakoti, ką mačiau savo akimis, ką jaučiau ir ko mokiausi. Kiekvieną vakarą prieš filmavimą jie susieidavo su Rerbergu ir Dvigubskiu ir kalbėdavosi apie rytdienos filmavimą. Aš įsiprašiau į jų draugiją. Jie tris vakarus mane ištvėrė, o paskui Tarkovskis pasakė: „Žinai ką, Rita, daugiau nebeateik, nes aš imu galvoti apie kitus dalykus”, – juokiasi. – Jis turėjo nepaprastą humoro jausmą. Jis taip pasakydavo, kad niekada nebuvo skaudu.
Kai jis pasiūlė man viename epizode kirsti gaidžiui galvą, tikėjausi, kad tai pokštas, o kai supratau, kad reikalai išties prasti, mečiausi ieškoti pagalbos, taip pat ir pas Andrejaus mamą, ir tėvą, kurie dalyvavo filmavime. Bet jie visi, užjaučiamai dūsaudami, nuo manęs nusigręždavo.
Ir štai „Mosfilmo” paviljonas, operatorius jau sureguliavęs šviesą. Aš sėdžiu priešais tą vištų giljotiną, o šalia manęs dresuotojas su maišu gaidžių klausia: „Jūs tikrai jų nekirsite?” – „Nekirsiu.” Išgirdęs tai, Andrejus sako: „Kaip tai nekirsi? Kas tau atsitiks?” – „Mane supykins…” – „Labai gerai. Filmuojam!” Aš atsistoju ir linkstančiais keliais einu iš kadro sakydama: „Ir apskritai aš manau, kad jeigu sukūrei „Andrejų Rubliovą”, daugiau nieko kurti nebereikia”… Ir patraukiau nežinoma kryptimi, – juokiasi. – Andrejus pasakė: „Taaaip, išjungiame šviesą”. Pasivijo ir sako: „Noriu tave informuoti, kad filmuoju savo geriausią filmą”.
„Žuvėdroje” jūs suvaidinote Arkadiną. Turbūt kiekviena aktorė turi bent dalelę Arkadinos.
Čechovas „Žuvėdrą” ne veltui pavadino komedija ir, žinoma, Arkadinos vaidmeniu juokdamasis papasakojo viską, ką žinojo apie aktores. Aš Arkadinos neketinau vaidinti, ieškojau aktorės šiam vaidmeniui, bet – teko pačiai.
Manau, kad „Žuvėdrą” reikia tik filmuoti. Kai Čechovas kūrė šią pjesę, jau kvepėjo kinu, prasidėjo nauja era. Čechovas parašė ją būtent tada, kai broliai Liumjerai parodė traukinio atvykimą.