Lietuvišką maistą į Airiją tiekiantys verslininkai neabejoja, kad šiuo metu Airijos saloje galėtų būti apie 200 tūkstančių lietuvių.
Kelių parduotuvių ir produktų sandėlio savininkas Arūnas Bursevičius teigia, kad kiekvieną mėnesį iš Lietuvos į Airiją per Didžiąją Britaniją atvyksta keliolika krovininių vilkikų.
Sunkvežimiai atgabena po 22-23 tonas lietuviško bei pakeliui pakrauto lenkiško maisto.
Tuo tarpu Lietuvos ambasada Airijoje tautiečius skaičiuoja pagal čia išduotus asmeninius viešosios tarnybos (PPS) numerius. Tai – lietuviško socialinio draudimo pažymėjimo atitikmuo.
Lietuvos piliečiams jau išduota daugiau nei 40 tūkstančių PPS.
Kiekvieną savaitę šis skaičius padidėja dar puse tūkstančio.
Verslininkai spėja, kad antra tiek lietuvių dirba be PPS.
Dažniausiai su pažymėjimą turinčiu asmeniu vyksta ir jo šeima. Taigi šį skaičių reikėtų padauginti mažiausiai iš trijų.
Dar vienas būdas skaičiuoti lietuvius – lėktuvo bilietai. Kiekvieną vakarą iš Vilniaus į Dubliną pakyla du „Boeing”. Kiekvienas jų gabena mažiausiai po du šimtus keleivių. Bilietų į šiuos reisus nėra mėnesiui į priekį.
Tuo tarpu Lietuvos statistikos departamento oficialiais duomenimis, pernai į Airiją emigravo tik 2,1 tūkst. mūsų šalies gyventojų.
Nepagrįstos svajonės sudužo
„Lietuvos ryto” žurnalistė, dešimt dienų Airijoje bendravusi su tautiečiais, įsitikino, kad daugumą jų iš tėvynės išginė pastaraisiais metais neapdairiai paimti būsto kreditai ir viltis svetur užsidirbti pinigų namui ar butui.
Daugelis kalbintų lietuvių Airijoje žiūrėjo rusiškai įgarsintus filmų įrašus, valgė lietuvišką maistą ir net neabejojo, kad grįš į tėvynę po kelerių metų, kai čia padidės atlyginimai.
Lėktuve liejosi viltys uždirbti
Pilname lėktuve, skrendančiame iš Vilniaus į Dubliną, keleiviai vieni su kitais bendravo daugiau nei įprasta.
Tik kai kurie buvo neįprastai susijaudinę ir tylėjo sustingę.
27 metų Andrius Keršys su 19 metų žmona Jelena iš Vilniaus sugrįžo į darbą vaisių sandėlyje prie Dublino. Jie planavo grįžti į Lietuvą tik tuomet, kai susitaupys pinigų butui.
Šeima gyrė darbo sąlygas: kas 2-3 valandas galima nemokamai gerti kavą ar arbatą, o per pietus valgyti vaisius iš to paties sandėlio.
21 metų Violeta Maikštėnaitė sugrįžo į Airiją su trejų metų dukterimi Klaudija. Moteris dirbo farmacijos fabrike, o savaitgaliais – bare.
Į Airiją jau emigravo jos tėvai, broliai, seserys, o 56 metų motina prižiūrėjo jų vaikus. Lietuvoje liko tiktai sesuo, kuri norėjo sūnų leisti į lietuvišką mokyklą.
Darius Laučinas draugui Lietuvoje paliko savo verslą – sporto salę, o pats svajojo apie 15 eurų per valandą, kuriuos, jo draugų tikinimu, galima uždirbti Airijoje.
Visus uždirbtus pinigus jis ketino siųsti savo sužadėtinei ir dukteriai.
41 metų elektrikas Saulius skrido pakeisti partnerio lietuvių statybininkų brigadoje – joje darbininkai keičiasi kas trys mėnesiai.
29 metų vadybininkė Rūta Jurgelionytė vyko susitikti su vaikystės drauge, kuri emigravo į Airiją iš Vokietijos, kur buvo ištekėjusi.
Moteris tikėjosi jos padedama rasti darbo ir susitaupiusi pakeliauti po šalį.
Galvoje skamba „Nesėkmių sala”
„Esame ištremti. Būtų Lietuvoje darbo – niekas čia nevažiuotų”, – sakė 40 metų Giedrė iš Telšių.
Ji su vyru ir vaiku buvo priversta emigruoti, nes nebeišgalėjo mokėti būsto paskolos.
Dabar šeima laiku moka įmokas, tačiau moteris teigė per porą metų visiškai išsekusi ir ketino Dubline ieškotis kito darbo.
Giedrė su vyru dirbo restorane, tiekiančiame maistą pagal užsakymus – nuo 5 valandų ryto iki tol, kol būdavo užsakymų. Kone po 12-15 valandų per parą.
Susitaupyti pinigų per porą metų šeimai nepavyko.
Nors jie ir uždirba po 300 eurų per savaitę, santaupos ištirpo leidžiant sūnų į mokyklą.
Neseniai lietuvė per palydovinę televiziją išgirdo ruso Andrejaus Mironovo dainą „Ostrov nevezenija” (Nesėkmių sala). Giedrė tikino, jog tos dainos žodžiai labai tinka ir Airijai.
„Ofisiniai” ir juodadarbiai
Jau pirmąją komandiruotės dieną skubėjome į kiekvieną mėnesį vykstantį lietuvių susitikimą.
„Čia buriasi tie, kurie turi „baltus” darbus, kitaip – dirba biuruose”, – paaiškino „Lietuvos rytui” lietuviškos šeštadieninės mokyklos direktorė Jurga Vidugirienė, atvykus į aludę Dublino centre.
Ji patikino, kad į tokius susitikimus renkasi tie, kurie atvyko į Airiją gerai mokėdami angliškai.
Pavyzdžiui, statybininkai tokiu laiku jau miega pavargę ir jiems nerūpi bendrauti.
Kompiuterių bendrovės darbuotojas Arnas Grubliauskas, besidžiaugiantis keliskart didesniu atlyginimu negu Lietuvoje, atvirai kalbėjo, kad Dubline jam nepatinka tik lietuviai kaimiečiai.
Jie džiaugiasi išvykę į užsienį, dažnai keikiasi, netinkamiausiose vietose atkreipia į save dėmesį, kalba tarmiškai ir be galvos žavisi greitu maistu.
Mums paaiškino, kad „ofisiniai” mąsto kur kas plačiau – apie Lietuvą ir kuo gali būti jai naudingi. Jie susirinkę nesvarsto, kaip uždirbti vieną kitą eurą.
Prieš keletą metų atvykę į Dubliną lietuviai turi savo šeštadieninę mokyklą, laikraštį, klubus, ėmė rengti lietuviškus koncertus.
Jie svarsto, kaip nenutolti nuo tėvynės.
Tačiau niekas negalėjo numatyti, kad vos Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą čia plūstelės tiek lietuvių.
Dublino baltadarbiai dabar sudaro tik labai mažą atvykusių tautiečių dalį.
Samdinio žmonai – limuzinas
Kunigas Egidijus Arnašius kone kiekvieną dieną važinėja po Airiją laikyti lietuviškų mišių ir tik sekmadieniais sugrįžta į sostinę, kur jo laukia tautiečiai vienoje didžiausių Dubline Šv.Andriejaus bažnyčių.
Dvasininkas tikino Airijoje nesutikęs nė vieno vargstančio lietuvio – visi jo sutikti tautiečiai buvo laimingi.
E.Arnašiui netgi pasirodė, kad lietuviai Airijoje gyvena kaip bajorai. Išsinuomoję namus, jie gyvena kartu su giminėmis ar senais pažįstamais.
Be to, airiai yra geri žmonės, nuoširdžiai padeda emigrantams.
Vienas lietuvis iš Poriko kunigui pasakojęs, kad darbdavys davęs jam limuziną parsivežti žmoną ir vaiką iš Dublino, nes jie turėję naktį atskristi iš Vilniaus.
Silkių – per šimtą rūšių
Kitą dieną nutarėme aplankyti lietuviškų produktų parduotuves.
Matomiausioje vietoje buvo padėti kelių rūšių šaldyti cepelinai ir balandėliai. Greta – koldūnai, baravykai, spanguolės.
Prie įėjimo padėta iliustruota knyga apie Lietuvą, kurią lietuviai mėgsta dovanoti airiams.
Pirmiausia pabandėme suskaičiuoti silkių gaminius, bet suskaičiavusios iki šimto sustojome. Marinuotos, su prieskoniais, susuktos, sufasuotos po kilogramą arba kelis šimtus gramų. Dalis silkių gaminių – lenkiški.
„Namuose pas mamą silkė skanesnė”, – vis tiek aiškino 29 metų Vaidas Paknys. Jis – valymo įmonės vadybininkas, po septynerių metų JAV nesėkmingai pabandęs pradėti savo verslą Lietuvoje ir dabar išlaikantis šeimą Airijoje uždirbtais pinigais.
Lietuvoje įprasta rinktis marinuotus burokėlius iš dviejų rūšių, o Dubline, parduotuvėje „Lituanica”, „Lietuvos ryto” žurnalistė išvydo septynias rūšis tokių daržovių. Taip pat buvo patiekta aštuonių rūšių riestainių ir devynių rūšių lietuviškos grietinės.
Įsidarbinti – į parduotuvę
Prie įėjimo į parduotuves – ranka rašytų skelbimų siena.
Tarp kelių dešimčių popieriaus lapelių į akis krito pasiūlymas nuomotis kambarį dviejų kambarių apartamentuose už 75 eurus per savaitę, gitaristas siūlėsi pagroti, o tinkuotojas ieškojo bet kokio darbo.
Priėjusi rusė įbruko kažkokios moldavės, kuri už 1600 eurų gali įdarbinti tvarkyti airių butus, telefoną.
Netrukus paaiškėjo, jog kur kas pigiau darbą galima „nusipirkti” iš lietuvio.
Tereikia sumokėti vieną būsimą atlyginimą.
Anksčiau elegancija Kaune garsėjusi, bet dabar smarkiai pasikeitusi moteris bandė mums paaiškinti, kad vaikščiodamos po Dublino centrą tikrai nesuprasime lietuvių emigracijos mastų. Jos tikinimu, norint tai pajusti, reikia atvykti su 40 eurų kišenėje ir per kelias dienas pabandyti susirasti ir darbą, ir būstą.
Šimtas lietuviškų parduotuvių
Parduotuvės „Vilnius@Dublin” savininką A.Bursevičių radome kraunantį savo parduotuvėje dešras: jo darbuotojas tą dieną buvo išvykęs pailsėti į Majamį.
Pakvietęs kartu užkąsti verslininkas paaiškino, kad Airijoje bei Didžiajai Britanijai priklausančioje Šiaurės Airijoje yra bemaž šimtas lietuvišku maistu prekiaujančių parduotuvių. Vien iš jam priklausančio lietuviško maisto sandėlio prekės tiekiamos į 43 parduotuves įvairiose Airijos vietose.
Tačiau tai nereiškia, kad jos – lietuviškos. Net jeigu parduotuvės pavadinimas ir lietuviškas, jos savininkas dažnai būna rusas arba latvis.
„Rasputinu”, „Beriozka” „Perestrojka” ar „Raduga” pavadintose parduotuvėse lietuviško maisto siūloma ne mažiau nei „Šile”, „Nemune”, „Kaune” ar „Santakoje”.
Dauguma šių parduotuvių prekiauja lietuvišku alumi, nes lietuviams nepatinka „Guinness” alus.
Lietuviai nemėgsta ir airiško viskio – savaitgalį kur kas mieliau ragaujama degtinės „Smirnoff” už 30 eurų.
Nors šiose parduotuvėse kainos mažesnės nei airiškose, etniniai gyventojai čia užsuka retokai, nebent prieskonių paragauti.
Tačiau emigrantai valgo airiškas daržoves, bulves, kitus pagrindinius produktus. Visa kita, įskaitant druską, – iš Lietuvos.
Susitaupė ir baigė vidurinę
Išvykdamos iš Dublino užsukome į degalinę, kurioje, kaip paaiškėjo, dirbo lietuvės. Joms vadovavo 21 metų Jolanta Bagdonaitė iš Plungės, Airijoje gyvenanti jau ketverius metus.
Pirmąkart į Airiją ji atvyko būdama 17-kos. Susitaupiusi pinigų grįžo į Lietuvą, baigė vidurinę mokyklą. Bet gyventi buvo sunku, todėl vėl išvyko. Dabar ji norėtų užsidirbti ir teisės studijoms. Kreditą būstui pirkti mergina ketino imti tik baigusi mokslus.
J.Bagdonaitė neketina grįžti į Lietuvą dar bent dešimt metų.
Apsigyvena su kraštiečiais
Keliaudamos po Airiją patyrėme, kad į šią šalį tautiečiai veržėsi miesteliais ir kaimais. Anykščių gyventojai įsikūrė vienur, Alytaus – kitur, Šiaulių ar Marijampolės – dar kitur. Kartais jie jau pasvarsto, kad po kelerių metų saloje bus Airijos-Lietuvos respublika.
Lietuviai dirba grybų ir kiaulių fermose, kepyklose, skerdyklose, lentpjūvėse, metalo fabrikuose, valo viešbučius.
Įdarbinimo paslaugas teikiančios įmonės „Dekapolis” vadovo Giedriaus Savickio teigimu, vien lietuvių statybininkų Airijoje yra ne mažiau kaip 40 tūkstančių.
„40 procentų visų atvykusiųjų”,- atsargiai patikslino jis.
Emigrantai Airijoje užima 9 procentus darbo vietų. Šis rodiklis – vienas didžiausių Europos Sąjungoje. Manoma, kad pusė jų – lenkai, penktadalis – lietuviai.
Airiai ieško bendrų žodžių
Lietuvių šiuo metu Airijoje tiek, kad mokėdamas tiktai lietuviškai žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą ir anglų kalbos net nepasigesti.
Girdėjome, jog kai kurie darbdaviai neapsikentę patys pradėjo mokytis būtiniausių lietuviškų žodžių, kad galėtų susikalbėti.
Jimmy McEntee iš Navano pašoko iš džiaugsmo suradęs keturis lietuviškus žodžius, kurie ir airių kalba reiškia tą patį: asilas, dešinė, durys ir meška.
Pastarasis žodis airiškai reiškia dramblotą, nerangų žmogų.
Pavėsines stato su „anglu”
30 metų Eugenijus Kaupas iš Rokiškio gyvena Svanlinbaro miestelyje dviejų kambarių ir virtuvės bute virš degalinės.
Kartu – žmona, sūnus ir uošvė. Ši vis padejuoja, kodėl neemigravo prieš dešimt metų.
Atsivežęs vadovėlius E.Kaupas savaitgaliais moko skaityti lietuviškai savo septynerių metų sūnų Eligijų.
Šiame miestelyje gyvena 300 airių ir septynios dešimtys lietuvių iš Rokiškio, kartais pasvarstančių, kad šalia miestelio pavadinimo anksčiau ar vėliau vertėtų įsmeigti ir lentelę su užrašu „Rokiškis”.
E.Kaupui pasisekė, nes jis susidraugavo su „anglu” – taip vadinami airiai iš Šiaurės Airijos. Jiedu stato medines pavėsines.
Brandžios moterys neprapuola
Laimingiausios mūsų sutiktos lietuvės Airijoje buvo vyresnės nei penkiasdešimties. Lietuvoje jos beveik neturėjo galimybių rasti darbo. „Iš Airijos mūsų neišvarysi”, – džiaugėsi jos.
Jau ketverius metus Dubline dirbanti slauge Laura pasakojo pažįstanti pabėgusią nuo geriančio vyro 55 metų moterį su dviem vaikais. „Airija ją išgelbėjo”, – įsitikinusi lietuvė.
Dar viena 57 metų lietuvė, turinti aukštąjį išsilavinimą, dirba Dublino aludėje ir tapo jos „veidu”.
Sulaukusios 65 metų, lietuvės Airijoje pradės gauti pensiją, jei iki tol bus legaliai šioje šalyje dirbusios dvejus metus.
Draugauja su vietiniais
Airijoje lietuviai vyrai nedraugauja su airėmis, bet nemažai lietuvaičių ištekėjo už airių. Dar daugiau gyvena kartu nesusituokę.
„Airės – ne lietuvės. Jei airė eina į barą, niekas jos nepalies, neapkabins be jos leidimo. Jei palies – iš karto rašys pareiškimą į teismą. O lietuvės ir čia gyvena pagal mūsų šalies standartus. Airiams patinka jų nuolankumas”, – aiškino su airiu gyvenanti Lina.
Septyni jauni vyrai, kartu besinuomojantys keturių miegamųjų namą Navane, vakarus leidžia prie nešiojamųjų kompiuterių, kur po visą Airiją ieško jaunų lietuvaičių.
Gavę laiškelį, iš karto visi kartu aptarinėja tokios draugystės perspektyvas.
Laukia geresnių atlyginimų
„Lietuvos rytas” pateikė Airijos lietuvių internetinėje svetainėje klausimą, kokie pokyčiai Lietuvoje paskatintų juos grįžti.
Dauguma atsakymų – apie geresnius atlyginimus.
„Į Lietuvą sugrįžčiau esant geresnei ekonominei situacijai bei patrauklesnei mokesčių sistemai kurti verslą”.
„Jeigu gaučiau tą patį atlyginimą”.
„Kai žinosiu, kad Lietuvoje gausiu darbą su 2000 litų alga atskaičius mokesčius, iš karto grįšiu”.
„Jei pajamos ir išlaidos atitiks”.
„Čia sulaiko tiktai pinigai, kuriuos daugelis taupo atsisakydami visko”.
Tačiau keli atsakymai rodė susirūpinimą savo pilietinėmis teisėmis.
„Pirmomis minutėmis Lietuvoje tave pradeda gręžti kelių policijos, muitinės pareigūnai. Paskui tūkstančiai „abonentų” ir „abonementukų”. Žodžiu, visi, kas įsivaizduoja turintys valdžią. Čia to nėra, todėl nenoriu grįžti”.
„Netikiu, jog Lietuvoje viskas taip pasikeistų, kad norėčiau vėl ten sugrįžti. Korupcija ir pasenę standartai pernelyg įsišakniję”.
Lietuvių bendruomenės pirmininkas Linas Jakučionis aiškino, kad svarbiausias motyvas grįžti – Lietuvoje palikti draugai, suprantama kalba, įprasta, sava tvarka.
Be to, išeivius vilioja ir šiltos lietuviškos vasaros, nes Airijoje vasarą – tik apie 15 laipsnių šilumos.
Dirba ir taupo kaip pamišę
Pabuvusios Airijoje įsitikinome, kad daugumos čia dirbančių lietuvių svajonėms užsidirbti pinigų būstui greičiausiai nelemta išsipildyti. Daugelis jų gauna minimalų atlyginimą – 315 eurų per savaitę.
Tiktai statybininkai, kai kurie šiukšlių rūšiuotojai ar viršvalandžius dirbantys vežėjai gali užsidirbti apie 600 eurų per savaitę – maždaug 35 tūkstančius eurų per metus. Butas kainuoja 150 eurų, maistas – 100, dar 50 eurų reikia paskirti neplanuotoms išlaidoms. Atidėti lieka tik pusė.
Jie ima kreditus Lietuvos bankuose ir perka butus, už kuriuos teks mokėti dvidešimt metų.
„Jei Lietuvoje tie žmonės dirbtų taip, kaip Airijoje, uždirbtų ne mažiau, o jei taip taupytų, turėtų tiek pat.
Čia atvykę lietuviai dirba ir taupo kaip pamišę”, – tvirtino „Lietuvos ryto” kalbinti ekonomistai.