Pirmieji ūkininkai sveikam maistui žaliavas pradėjo auginti prieš 15 metų. Buvo daug gražių planų, valdžios pažadų apie paramą tiems, kurie be cheminių preparatų, vien biologinėmis priemonėmis kovos su augalų, gyvulių ar bičių kenkėjais. Tačiau pažangaus ūkininkavimo jubiliejus buvo liūdnas.
Ekologiškas pienas – į bendrą cisterną
Žemės ūkio rūmuose ūkininkai vakar susitiko su Žemės ūkio ministerijos ir jai priklausančios Nacionalinės mokėjimų agentūros (NMA) atstovais. Seminaras buvo nervingas, pasipylė abipusių priekaištų, o ministerijos ir agentūros atstovai – Gediminas Almantas, Onutė Kazlienė ir Onutė Šakalienė gana dažnai neturėjo argumentuotų atsakymų, tik „atsimušinėjo”, kad kai kurie klausimai – kitų ministerijos ar agentūros departamentų ar skyrių kompetencija. Kodėl neatvyko jų atstovai? Nenorėjo akių „kaitinti”, ar nežino tikrosios padėties?
Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijos tarybos narė ūkininkė Elena Grajauskienė tvirtino, kad jau keletą metų neišsprendžiama ekologinio pieno pardavimo problema. „Mūsų pienas pilamas į bendras cisternas. Nėra tikslo melžti, nes kur kas didesnė gamybos savikaina, o moka tą pačią, kaip ir chemizuotiems ūkiams, kainą. Mažai parduodam? Suskaičiavom, kad vien į Utenos pieninę iš savo zonos kasdien galėtume parduoti apie 10-15 tonų. Priežastis, mūsų nuomone, labai paprasta: pieno perdirbėjai už brangiau pagamintą, bet sveikesnį pieną nenori prideramai sumokėti. Daugelis ūkininkų, patyrę moralinę ir ekonominę skriaudą, naikina ekologiškai laikomas karves”, – liūdnai konstatavo E.Grajauskienė.
Marius Čekavičius, ekologiškų produktų kooperatyvo atstovas, buvo kategoriškas: „Vyksta kova tarp blogio ar gėrio. Kitaip sakant, tarp chemizuotų ūkių ir ekologinių. Pastarieji, deja, pralaimi. Ūkininkai yra nacionalinis turtas, kurį gausi valdininkų armija nori sunaikinti”.
Kiek matuotojų, tiek naujų duomenų
Bene daugiausia nusiskundimų buvo dėl netiksliai išmatuotų plotų. Ūkininkai vienas per kitą įrodinėjo, kad kai pirko žemę, tai buvo geodeziniai matavimai, dar kartą tuos pačius plotus išmatavo žemėtvarkininkai, o kai ateina tikrinti iš Nacionalinės mokėjimų agentūros, tai randa ženklių nukrypimų, kurie gresia sankcijomis. Kurie iš jų teisūs?
Neprisistačiusi ūkininkė tvirtino, kad 40 metų dirbo agronome, jos įsitikinimu, šiais laikais geriausias matavimo prietaisas – dvimetris. Turto registro, žemėtvarkos, geodezinės tarnybos tik mulkina ūkininkus ir už kiekvieną naują matavimą plėšia mokesčius. Šie agronomės žodžiai susilaukė salės plojimų. O J.Stankevičienė, ūkininkė nuo Biržų skundėsi, kad jos žemę NMA specialistai per metus tikrino net tris kartus ir visi matavimai buvo skirtingi.
Į klausimą, ar gali pats ūkininkas pasimatuoti savo žemę, nes jau nusipirkęs specialų prietaisą, ministerijos atstovas patarė, kad tai darytų specialistai, ir susilaukė kandžių replikų apie tai, kad „saviems nori papildomo uždarbio pamėtėti”. Suvalkietiška tarme kalbantis neprisistatęs ūkininkas, atrodo, atskleidė viešą paslaptį: NMA tikrintojai matuoja navigacijai skirtais prietaisais, kurie negali tiksliai išmatuoti, nes ne tam skirti, ir neįskaito kalnelių, lomų, todėl ir duomenys taip „grybauja”. Beje, šių prietaisų duomenys sužinomi tik juos įvedus į kompiuterį, tada, kai ištaisyti klaidas jau būna vėlu.
Kasmet – nemalonios naujienos
M.Čekavičius įtarė, kad ekologiniai ūkiai yra tam tikra rakštis chemija prekiaujančioms turtingoms ir todėl galingoms įmonėms. Ar ne dėl to ūkininkai beveik kasmet susilaukia vis nemalonesnių naujienų. „Pernai sudarė sumaištį dėl naujų reikalavimų nustatyti apsaugines plotų zonas, o šiemet, prieš pat sėją, valdininkai pareiškė, kad ekologiniuose ūkiuose galima sėti tik ekologinę sėklą, kurios, ypač vaistažolių, Lietuvoje net su žiburiu nesurasi. Visąlaik tiko kituose ekologiniuose ūkiuose užauginta. Kiti šiemet už nemenkus pinigus jos net iš Šveicarijos parsisiunčia”, – bėrė priekaištus M.Čekavičius.
Vis dar vyksta žemės reforma, o tai trukdo ekologiniam ūkininkavimui. Štai žmogus jau keletą metų sertifikuotoje žemėje augina ekologinę produkciją, bet staiga sužino, kad atsirado savininkas, ir ūkininkui tenka „stumtis” į kitą vietą. Sertifikavimo rūpesčiai ir nemenkos lėšos – kaip į balą, nes viską reikia pradėti iš naujo.
Ne vienas ūkininkas priekaištavo, kad iš ES fondų gauna menkesnę sumą, nei buvo pradžioje žadėta. Prof. Antanas Stancevičius šiuo klausimu turi savo nuomonę: „Europos Sąjunga savo pašalpomis už žemę nori, kad mes kuo mažiau užaugintume ekologinės produkcijos, kad sumažintume konkurenciją. Jiems visai nesvarbu, kad neradę rinkos mūsų ūkininkai, atsiėmę išmokas, savo turtą paprasčiausiai aparia”. Savo ruožtu susitikime dalyvavę valdininkai ne kartą „atsimušinėjo” geležiniu ir labai patogiu argumentu: „Kitaip mums pasielgti neleidžia ES direktyvos”.
Seminaro dalyviai mėgino priimti rezoliuciją, kurioje ne tik Žemės ūkio ministerijai eilinį kartą įrodinėja, kad visai be paramos lieka ekologinė bitininkystė, kai tuo tarpu už bičių ligų chemines naikinimo priemones dosniai dotuojama. Nesulaukia lengvatų ir medingųjų augalų augintojai, sunku gauti ekologiško cukraus.