Kai valstybės institucijos ima dirbti viena kitos darbą, nenuostabu, kad kyla chaosas.
Štai Seimas įsijautė į prokurorų ir net teisėjų vaidmenį. Niekas neginčija: komisijos – viena iš parlamentinio darbo formų. Tačiau kai Seimo nariai savo prioritetu pasiskiria vykdyti apklausas ar tirti dokumentų autentiškumą, kai komisijos ima vyrauti parlamento darbe, o jos steigiamos neribotais kiekiais ir neapibrėžtais klausimais, darosi panašu į valstybės valdžios sąrangos griovimą. Prieinama iki visiško absurdo, kai ne koks politikos naujokas, o pats opozicijos lyderis Andrius Kubilius, paskaitęs laikraštyje, kad užsienyje cypėje sėdintis įtariamasis iššvaisčius 81 milijoną litų siūlo Seimo komisijai… su juo derėtis, puola agituoti krautis lagaminus ir skristi į JAV kalėjimą. Ar Lietuvoje jau nebėra teisėsaugos institucijų? O gal kas sukeitė teisėsaugininkų ir įstatymų leidėjų funkcijas?
Tokių nuogąstavimų gali kilti ir paanalizavus teisėsaugininkų darbo aktualijas. Štai Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba apkaltino teismus, kad šie skiria per švelnias bausmes. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas žengė atsakomąjį žingsnį – sukritikavo ikiteisminį tyrimą vykdančias institucijas, kad šios nesurenka pakankamai įrodymų. Perfrazuojant kaip teisininkui keistoką generalinio prokuroro pavaduotojo Gintaro Jasaičio pareiškimą, valstybėje atsirado tik laikinai nekaltų asmenų kategorija. Įsivyrauja nauja praktika: teisėsaugininkai nesugeba ar nenori įrodyti prasižengimų, tad savo klientūrą atiduoda visuomenės linčui. Beje, tada, kada nori. Kodėl užsinori ištraukti į dienos šviesą eilinę auką būtent vienu ar kitu metu, nors įvykiai būna nešvieži ir tyrimai senokai pasibaigę – klausimas, į kurį teisinės valstybės piliečiams gali būti baisoka išgirsti atsakymą.
Vyriausybės nariai, nors pagal Konstituciją atsakingi ir Seimui, ir Prezidentui, virsta valstybe valstybėje. O kad koks ministras įtariamas pasitvarkantis ir savo biznio reikaliukus, nieko baisaus. Suprask, kol nepasodina, tol politikas tegu daro, ką nori, nors demokratiniame pasaulyje egzistuoja ne tik baudžiamosios teisės, bet ir politikų moralės kodeksai. Politologų nuomone, kad Prezidentas užsimerktų prieš tokią situaciją, jis net šantažuojamas, vis primenant Vyriausybės stabilumo svarbą. Tačiau stabilus chaosas kažin ar tai, ką reiktų saugoti.
Prezidentui, kuris pagal Konstituciją pats vienas gali ne tiek daug, bet kartu su kitomis valdžiomis – ir ne tiek mažai, o dar pasiskelbęs, kad jis aktyvus Prezidentas, privalu valdyti situaciją valstybėje. Valdas Adamkus vis reiškia ir reiškia susirūpinimą. Ką Prezidentui reiškia būti susirūpinus, politikai, politologai, visuomenė bando iš jo išgauti, tačiau nesėkmingai. Nors V.Adamkus pareiškė žinąs, ko imsiąsis ir pasakysiąs, kai ateis kažkoks stebuklingas momentas. Darosi panašu į azartinį žaidimą, kaip kad buvo ir dėl maskviškės pergalės dienos šventės, kai kelis mėnesius visi tikrinosi savo įžvalgas. Valstybės pirmasis asmuo ir tada žadėjo parinkti baisiai tinkamą datą paskelbti verdiktą. Išrinko. Visaliaudinę Rusijoje šventę – Moters dieną. Kuo ji buvo strategiškai palanki, nieks nesuprato. Kažin kokia dabar bus toji lemtinga diena? O gal Prezidentas laukia, kol problemos išsispręs be jo? V.Adamkaus situacijos dviprasmiškumas, kaip pastebėjo politologai, – ir tai, kad, spėjama, jo rinkimų skolas yra padėjęs sumažinti vieno skandalo ašis – Viktoras Uspaskichas. Rinkimų kampanijoje ne paskutiniu smuiku grojo ir kita skandalo ašis – numanomas „Abonentas”. Prezidentas apie savo sąsajas su skandalų ašimis tyli. Matyt, turi priežastį ne tik tylėti, bet ir nenulaikyti pusiausvyros vertindamas į skandalus įsivėlusius du politikus.
Opozicija netveria noru kuo greičiau pasikeisti vietomis su pozicija, tad pareiškė visada pasiryžusi perimti valdžią. Tik kaip tai turėtų atrodyti praktiškai? Bet opozicijos lyderiui svarbiausia – citatų skambumas. Net kai paviešinama informacija apie jų partnerių lyderio galimą viešųjų ir privačiųjų interesų supainiojimą, opozicijos lyderiui didžiausia problema pasirodė ne įtarimų esmė, o kad juos išgirdo ne nacionaline kalba.
Chaosas valstybėje plinta. Jam suvaldyti visų pirma būtina, kad valstybės institucijos, užuot ėmęsi svetimų funkcijų, grįžtų dirbti savo darbo. Seimo nariai vėl imtųsi įstatymų leidybos. Teisėsaugos institucijos tirtų įtarimus ir kaltieji atsidurtų ne valdžios institucijose, o ten, kur jų vieta. Premjerui nebūtų dzin, kad Vyriausybė galimai tapo stogu privačiam bizniui. Prezidentas susirūpinimą reikštų ne tik atodūsiais.
Aušra Lėka