Žemės gelmėse kaimynai tikisi uždaryti pavojingiausias atominių elektrinių atliekas
Pirmąja šalimi, kuri ras būdą laidoti atominėse elektrinėse panaudotą branduolinį kurą, gali tapti Švedija. Didžiulės lėšos ir valstybės dėmesys šiai problemai švedus artina prie grandiozinio projekto įgyvendinimo. Šiaurės kaimynai pažymi – viskas gali baigtis tik idėjomis ir bandymais, jeigu tam nepritars gyventojai.
Gali tapti pirmieji
Visuotinai priimta, kad branduolines atliekas turi sutvarkyti ta karta, kuri eksploatuoja branduolinius reaktorius. Kai kalbama apie pigią branduolinę energetiką, dažniausiai nutylima apie susidarančius didelius radioaktyviųjų atliekų kiekius.
Atominę energetiką vystančios valstybės jau keletą dešimtmečių ieško būdų, kaip saugiai sutvarkyti radioaktyvias atliekas ir panaudotą branduolinį kurą, lig šiol nėra įrengto nė vieno giluminio kapinyno. Turimas galvoje giliai po žeme esantis statinys su natūralia apsaugine danga ir inžineriniais barjerais radiacijai stabdyti.
Nors 1980 metais švedai referendumu nutarė iki 2010 metų uždaryti atomines elektrines, pastarųjų metų tyrimai rodo, kad net 80 proc. švedų mano, jog reikia išlaikyti branduolinę energiją. Abudu Barsebeko elektrinės reaktoriai jau uždaryti (1999 ir 2005 metais). Dabar trijose elektrinėse veikia 10 reaktorių.
Švedai gerai prisimena Černobylio avariją. Švedijos mokslininkai iki šiol jų šalyje užfiksuotus 849 vėžio atvejus priskiria šios avarijos padariniams, todėl radioaktyvių atliekų saugojimui skiriami milijonai.
Laidos giliai uolienose
Švedijos radioaktyvių atliekų tvarkymo kompanijos SKB mokslininkai yra įsitikinę, kad rado patikimą būdą saugoti branduolinį kurą nors ir 100 tūkstančių metų.
Švedijoje atominės elektrinės pagamina 51 proc. elektros energijos. Žemo ir vidutinio aktyvumo radioaktyvios atliekos saugomos talpykloje po jūros dugnu šalia Foršmarko atominės elektrinės, apie kurią „Kauno diena” jau rašė. Tačiau branduolinis kuras jame negali būti laikomas. Laikinai jis saugomas vandens baseinuose.
Vanduo šaldo kurą ir apsaugo nuo radiacijos. Tačiau kuras išliks pavojingas apie 100 tūkstančių metų, todėl jis turi būti laikomas saugesnėje vietoje. Tam SKB ir planuoja statyti gilią požeminę talpyklą, kuri išliktų saugi netgi po globalinio atšalimo ar įvykus žemės drebėjimui.
Metodas buvo sukurtas dar septintojo dešimtmečio pabaigoje. Jo esmė – kurą patalpinti specialiose kapsulėse ir palaidoti 400-700 metrų gylyje uolienose. Uranas bus patalpinamas 5 metrų ilgio ir 1 metro diametro vario kanistruose. Užpildytas kuru jis svers apie 25 tonas. Išorinis sluoksnis bus gaminamas iš 5 centimetrų storio vario, atsparaus korozijai. Jam tvirtumo suteiks ketus.
Tol, kol kanistras bus nesugadintas, radionuklidai negalės prasiskverbti į aplinką. Aplink kanistrą bus supiltas specialus molis. Jis reikalingas keliais atvejais: apsaugoti kapsulę nuo korozijos (sugers drėgmę, panašiai kaip katėms skirtas smėlis), apsaugoti ją, jeigu sujudėtų uolienos, ir sutrukdyti radionuklidams „pabėgti” iš prakiurusio kanistro. Uolienos izoliuos atliekas ir suteiks stabilumą aplinkai, apsaugos nuo bet ko, kas gali atsitikti ant žemės paviršiaus. Virš talpyklos įsikurs administraciniai pastatai, terminalas, lankytojų tarnyba.
Liko dvi potencialios vietos
2002 metais SKB parinko dvi potencialias vietas talpyklai – Simpevarpo teritoriją Oskašamo savivaldybėje ir Foršmarko atominės elektrinės teritoriją Ostamaro savivaldybėje. Tyrimai vyks 5-6 metus. Leidimo pradėti statybos darbus bus prašoma 2008 metais.
Kuro laidojimas užtruks apie 40 metų, jo metu darbo turės 220 žmonių. Kai viskas bus baigta, virš talpyklos pastatai bus nugriauti, teritorijoje bus ribojami darbai.
Talpykloje iš viso tilps apie 4500 kanistrų su branduoliniu kuru. Pradinis laidojimas turėtų startuoti 2017 metais. Tam dar reikia pastatyti gamyklą, kurioje kuras bus talpinamas į kapsules.
Kol kas kuras laikomas baseine laikino laikymo vietoje, tyrimai atliekami požeminėje Aspo laboratorijoje. Projektui dar reikia pastatyti kuro talpinimo į kapsules gamyklą. Kapsulės turi būti tokios, kad po daug metų žmonės galėtų išimti kurą, jei rastų būdų, kaip jį dar kartą panaudoti.
Kainuos milijardus
Šis fantastiškai skambantis projektas kainuos 70 milijardų kronų (apie 23 mlrd. litų). Lietuviams tokia suma atrodo nereali, bet švedai jau kelis dešimtmečius tam kaupia lėšas.
Pavyzdžiui, elektra vartotojams kainuoja 1 kroną už kW/h (apie 0,3 lito). Nuo šios sumos 1 proc. nuolat pervedamas fondui, iš kurio vykdomos radioaktyvių atliekų tvarkymo programos. Žinoma, taip bus surinkta tik dalis lėšų.
Šiuo metu aktyviai tyrinėjama vieta aplink Foršmarko atominę elektrinę. 10 km spinduliu aplink ją gyvena tik 500 žmonių. SKB atstovai teigia, kad talpyklos reikmėms iš savininkų bus nupirkta ta teritorija, po kuria bus kapinynas.
„Nenorime, kad kas nors sugalvotų ką nors statyti ant viršaus. Toje teritorijoje bus galima rinkti uogas, grybus, bet statyti – ne. Žmonės čia jau įpratę prie atominės elektrinės kaimynystės, todėl jie mažiau bijo ir branduolinio kuro kaimynystės”, – sakė Ostamaro savivaldybės atstovė ryšiams su visuomene Gerda Nirvin.
Startą lems gyventojų nuomonė
Visas šis grandiozinis projektas gali patirti nesėkmę, tačiau ne dėl technologinių ar finansinių problemų. Švedai pažymėjo, kad giluminė talpykla bus pradėta statyti tik tada, kai tam pritars vietos savivaldybė ir gyventojai.
Prieš keletą metų po preliminarių tyrimų buvo pasirinktos trys savivaldybės, kurių žemė tiktų geologiniam kapinynui. Viena savivaldybė atsisakė įsileisti mokslininkus ir gręžėjus.
SKB informacijos skleidimui panaudoja milijonus kronų. Už tuos pinigus ne tik teikiama informacija interesantams, žurnalistams. Gyventojai kviečiami į susitikimus, lankomasi pas juos. „Bet dažniausiai kalbamės su kiekvienu atskirai”, – sakė G.Nirvin.
Tai dar ne viskas. Ostamaro ir Oskašamo savivaldybės kasmet gauna po 1,5 milijono litų, kad informuotų gyventojus. Viena savivaldybė pinigus tam ir panaudoja, o kita išleidžia tik dalį, tačiau neišleistos lėšos lieka jai.
Protestavo 20 metų ir laimėjo
SKB veikla ne kartą sulaukė protestų. Vienoje bendruomenėje grupelė žmonių net 20 metų (taip, tai ne klaida) po 24 val. per parą budėjo ir į savo žemes neįsileido uolienų gręžėjų! (Yra iš ko mokytis mūsų gamtos mylėtojams, kurie dažnai protestuoja tik tol, kol jų veiksmus užfiksuoja žiniasklaida. – Aut. past.).
Kai po dviejų dešimtmečių SKB pasidavė ir nebemėgino patekti į šias žemes, apie protestuotojus rašė visos šalies spauda. „Taip ten ir neišgręžėme nė vieno gręžinio. Iki šiol negalime pasakyti, kurioje vietoje bus talpykla. Jeigu miestų tarybos nutars mūsų neįsileisti, teks išeiti. Taip buvo jau ne kartą”, – sakė SKB spaudos atstovė Ani Bolenius.
Ostamaro savivaldybėje kapinynui numatytoje teritorijoje esantis sklypas priklauso trims savininkams – dviem didelėms įmonėms ir vienam privačiam asmeniui.
„Žinoma, kai buvo paskelbta apie ketinimus pas mus įrengti kapinyną, spauda pirmiausia susirado tą savininką. Mes taip pat su juo susitikome. Po pokalbių jis leido atlikti gręžinius jo žemėje. Išsamesnės informacijos pageidavo dar 33 žmonės, kurių dauguma turi kotedžus vaizdingose apylinkėse. Gyventojų prašymu nutiestas dar vienas kelias, kad mokslininkai, jų automobiliai netrukdytų gyventojams”, – sakė G.Nirvin.
Anot jos, geriausia su žmonėmis kalbėtis prie pietų stalo. Todėl ir SKB susitikimai su vietovės gyventojais dažniausiai rengiami ne šaltumu dvelkiančiose salėse, bet mažiau varžančioje aplinkoje, kai ant stalų patiekiama maisto ir gėrimų.
Visiems pageidaujantiems rengiamos ekskursijos į branduolinio kuro laikiną saugyklą, radioaktyviųjų atliekų talpyklą po jūros dugnu, laboratoriją, įrengtą 450 metrų po žeme. Gyventojai taip pat gali apsilankyti specialiame laive, kuris gabena radioaktyvias atliekas, pabendrauti su jame dirbančiais žmonėmis. „Kai jie pamato, jog žmonės dirba tokiuose objektuose, nepatiria žalos sveikatai, pradeda kitaip vertinti panašius dalykus”, – sakė G.Nirvin.
Per keletą metų SKB pavyko pasiekti gerų rezultatų. Šiemet surengtoje apklausoje jau 71 proc. Foršmarko apylinkių žmonių pritarė giluminės talpyklos įrengimui.
Švedai sprendžia dar vieną klausimą: kaip pranešti ateities kartoms apie tai, jog po žeme yra pavojingas objektas? Juk gali būti, kad po 100 tūkstančių metų gyvensiantys žmonės dabartinių kalbų nesupras. Kol kas linkstama prie to, kad talpykla bus atvaizduota piešinėliais, primenančiais senovėje naudotas runas.
Lietuviai turės rasti būdą
SKB valdybos pirmininkas Bo Gustafsonas sakė, kad kiekviena šalis turi pasirūpinti radioaktyviomis atliekomis: „Tokios pozicijos laikosi Europos Sąjunga. Neįmanoma, kad Lietuva savo atliekas pervežtų į Švediją. Atliekas turi tvarkyti ta valstybė, kurioje jos kaupiasi. Be to, Švedijos įstatymai draudžia įvežti atliekas iš kitų šalių”.
Švedijos atominės energetikos inspekcijos padalinio SIPNS mokslininkas Kurtas Bergmanas mano, kad Lietuvoje neįmanoma įrengti požemių talpyklą, nes nėra tokių uolienų kaip Švedijoje. „Tačiau galite statyti antžeminę talpyklą, kuri bus pigesnė”, – mano jis.
2004 metų gruodžio 31 dieną, vykdydama įsipareigojimus Europos Sąjungai, Lietuva sustabdė pirmąjį atominės elektrinės bloką. Antrasis blokas turi nustoti veikti 2009 metais.
Panaudotas branduolinis kuras nuo 1999 m. yra saugomas konteineriuose Ignalinos AE esančioje saugykloje. Taip jis gali būti laikomas 50 metų. Per tą laiką turi būti nuspręsta, kaip toliau tvarkyti panaudotą kurą. Paskaičiuota, kad iki 2010 metų susidarys apie 2500 tonų panaudoto branduolinio kuro.
Dainoras Lukas