Televizija – iškiliausia popkultūros bažnyčia, ir su tuo reikia susitaikyti arba tai reikia apeiti.
Pastarasis variantas būtų geriausias bandymas visiems, kurių netenkina savos išvados, kad TV eterį jau kuris laikas yra užvaldžiusi saujelė atlikėjų.
Suteikdami jiems dar negatyvesnį atspalvį, pavadinkime juos klanu.
Taip. Kad ir kaip išsisukinėtum, reikia pripažinti, jog yra tam tikra rasė scenos žmonių, kuri televizijoje jaučiasi sava. Juos nesunku atskirti nuo atsitiktinai ten patekusiųjų. Šie drovūs ir susigūžę pusvalandį mindžikuos, kol išdrįs paprašyti cigaretės.
O senbuviai laido sąmojus su operatoriais ir laisvai flirtuoja su grimuotojomis.
Jiems pasirodymas ekrane jau seniai nustojo būti iššūkis ir tapo kasdienybės dalimi. Galima tai suvokti kaip didžiulę neteisybę prieš tuos atlikėjus, kuriems televizija tebėra siekiamybė.
Tiesa, pastarieji nūnai taip pat neturėtų pernelyg verkšlenti.
Pradedant Eurovizijos atrankos turais, žingsniuojant per visokius „Duokim garo!”, Lietuvos dešimtukus bei „Nacionalinės muzikos lygos” kovas dingojasi, kad progą patekti į televiziją gali praleisti tik didžiausi tinginiai.
Jei vaikystėje jūsų neparodė „Dainų dainelė” – palaukite.
Paaugę sukursite dainą apie mamą, ir žilagalvėms močiutėms jus būtinai ištransliuos koks nors pageidavimų koncertas.
TV savaime nustojo būti kažkoks švyturys, kaip saulutė saulėgrąžoms.
Tačiau kai pradedame kalbėti apie reitinginius koncertus, kuriuose pasirodymas tarsi prilygsta aukščiausiajai lygai, turime sutikti, jog atvirų durų dienos tebėra retos. Aukščiausiąją lygą, aišku, suvokiame anaiptol ne muzikine, o televizine prasme.
Edmundas Kučinskas, Rytis Cicinas, Žilvinas Žvagulis, „Mango”, „Yva”, „B’Avarija”, ŽAS, „Delfinai”, Violeta Riaubiškytė ir t.t. Juos galima vadinti nuolatiniais daugiausia žiūrovų pritraukiančių TV renginių dalyviais.
Valstybinės šventės – su jais, „Bravo” apdovanojimai – su jais, gerumo dienos ar išsipildymo akcijos – irgi su jais. Yra išlygų, bet tai nė velnio neperdėta.
Norintiems pasiginčyti galima mesti dar vieną argumentą.
Naujųjų metų naktį kai kurie populiarūs atlikėjai sugeba pasirodyti bent trijų televizijų eteryje, ir bet kuriuo atveju tai tiek pat juokinga, kiek ir kelia nuostabą.
Ką tai turėtų reikšti? Juk tikrai nebūtų problemų surasti ką nors gražaus ir vertinga iš didžiulio būrio savo kūrybai erdvės ieškančių pramogų pasaulio atsarginių.
Teorijos apie kažkokį mafijinį susivienijimą čia braška per visas siūles. Kitaip reikėtų manyti, kad koks Virgis Stakėnas, per vieną vakarą visuose eteriuose traukiantis „Kelelis tolimas”, iš Šiaulių valdo Vilniaus komercinius kanalus.
Bet greičiausiai viskas paprasčiau. Ko gero, jis ir panašūs jo kolegos tiesiog naudojasi suteiktomis galimybėmis, kadangi seniai yra perpratęs, kaip veikia dažna televizijos sistema. Ją nesunku įžvelgti.
Pirmiausia su tuo, jog niekuomet nepaklius į aukščiausiąją lygą, turi susitaikyti visi „sunkaus kalibro” atlikėjai – pianistai virtuozai, improvizatoriai džiazmenai, bliuzo gitaristai, metalistai ar alternatyviojo roko bei technomuzikos atstovai.
Jie gali būti šaunūs savo srities profesionalai, bet jų žanras pernelyg siauras reitingų prasme.
Jie gali jaustis nuskriausti, tačiau ne ką daugiau nei Lietuvos sporto pasaulyje užmiršta jaučiasi kokia nors lengvoji atletika, kadangi populiarumu negali konkuruoti su krepšiniu.
Jie gali guostis, kad dažnai yra labiau intelektualūs už plačiosios popkultūros žvaigždes, bet tikrai ne daugiau, nei guodžiasi analitinės televizijos laidos, reitingų lentelėse skaudžiai gaunančios į kaulus nuo kaimo moteriškių, valandą postringaujančių apie girtuoklius vyrus.
Televizija – prasta vieta meninei iškrovai ir kūrybiniams ieškojimams. Čia scenoje nugali vaizdas. Daug veiksmo, intriga bei manieringi apdarai. Pastarieji gali būti kvaili, tačiau ryškūs.
Dar yra reikalinga aiški dainos melodija su gaivališku priedainiu – ir štai jums visas tinkamas pasaulis.
Būtent šitaip į viršūnes greitai šauna gražių merginų ir saldžių vaikinų grupės.
Televizija tiesiog pamišusi dėl korsetuose dusinamų krūtų, moteriškų kojinių su keliaraiščiais ir tvarkingų vyriškų šukuosenų. Tai – muilo operų estetika, niekada nepralaiminti.
Natūralu, kad šitoks vaizdelis kertasi su kai kurių kūrėjų skonio normomis, ir šie, atmesdami tai, kas nepriimtina, automatiškai iškrinta iš žaidimo.
Būdami principingi jie neturėtų dėl to labai išgyventi, kadangi patys pasirinko tokį kelią.
Piktesni greičiausiai kiti – tie, kurie jaučiasi galį sukurti ką nors vertinga, negadindami bendros televizinės košės, tačiau vis nepakviečiami į didįjį žaidimą.
Būtent šiems dažniausiai būdingos užuominos, jog pramogų verslą užgrobusi grupė susimokiusių draugelių.
Čia vėlgi yra tiesos. Kam pirmiausia skambina koks nors reikalų užguitas, keliais telefonais vienu metu šnekantis televizijos vilkas, organizuojantis proginį koncertą? Žinoma, tiems, kuriuos gerai pažįsta, kurių pretenzijos bei įnoriai seniai aiškūs ir pagaliau su kuriais miela po visko atsipūsti prie stiklinės viskio.
Maža to, kaip ir daugelis sričių, televizija yra gana inertiška ir vadovaujasi principu „nereikia taisyti to, kas nesugadinta”.
Kam ieškoti ko nors nauja, jeigu ir senoji atlikėjų gvardija taip puikiai tvarkosi.
Tokį požiūrį galima suprasti.
Pasitikima tais, kurie jau turi įdirbį, nesibaido televizijos kamerų ir aišku, jog neiškrės kvailysčių tiesioginiame eteryje. Taigi daug kas veikia taip pat konservatyviai ir tiesmukai kaip ir daugelyje kitų darbo sričių.
Žinoma, tai gali erzinti. Ir neretai erzina.
Kita vertus, tikrai nereikėtų varyti Dievo į medį. Jeigu kažkada po Gyčio Paškevičiaus mūsų scenoje atsirado „Delfinai”, vadinasi, visuomet yra plyšys kam nors atsirasti po jų.