Prieš vėžį – moteris ir trys jos vyrai

Žurnalistė Erika Umbrasaitė ką tik sugrįžo iš Londono. Netikėtai užklupusį vėžį pasiryžusi įveikti moteris kartu su dizaineriu Aleksandru Pogrebnojumi dalyvavo garsaus britų fotomenininko Rankino fotosesijoje, kuri yra kovo mėnesį prasidėjusios tarptautinės visuomenės informavimo kampanijos „Krūties bičiuliai“ dalis. Solidarumo su krūties vėžiu sergančiomis moterimis akcijoje dalyvauja dešimtys pasaulio žvaigždžių.

Paroda atkeliaus ir į Lietuvą

Liga nesulėtino Erikos gyvenimo tempo. Nors susirgusi ji išėjo kūrybinių atostogų ir viešųjų ryšių kompanijoje nebedirba, veiklos jai netrūksta. Po ką tik pasibaigusio šeštojo chemoterapijos seanso išlėkė į Londoną. E.Umbrasaitė, Nacionalinės moterų, sergančių krūties ligomis, organizacijų asociacijos viceprezidentė, atstovauja mūsų šaliai tarptautinėje solidarumo akcijoje.

Visuomenės informavimo kampanija „Krūties bičiuliai“ startavo kovo mėnesį. Jos metu apie keturiasdešimt pasaulio šalių atstovių, moterų, kurios serga krūties vėžiu, ir jų vadinamieji krūties bičiuliai, kurie yra žinomi tose šalyse asmenys, dalyvauja jauno, talentingo britų fotografo, kurio kūrybinis slapyvardis – Rankinas, fotosesijose.

Fotosesijos vyko Londone ir Los Andžele. Kartu su Erika ir Aleksandru jose dalyvavo tokios žvaigždės kaip Maršija Kros, vaidinanti seriale „Nusivylusios namų šeimininkės“ ir jos geriausia draugė Roza Marija, serganti krūties vėžiu, M.Džagerio buvusi žmona Džeri Hol su kito „Rolling Stones“ grupės nario žmona Siuzana Vyman, šiuo metu kovojančia su krūties vėžiu. Taip pat dalyvavo kroatų aktorius, serialo „Ligoninės priimamasis“ žvaigždė Gioranas Višničius, palaikantis sergančią savo draugę, buvusią „Spice girls“ narę Geri Halivel, ispanų flamenko šokėjas Choakinas Kortes, kurio geriausia draugė Izabelė kovoja su piktybiniu krūties naviku.

Eriką ypač sugraudino aktorė Rozana Arket. Jos mama, sirgusi krūties vėžiu, jau mirusi, todėl dukra fotografavosi viena, su mamos basutėmis, kurias išsaugojo, glėbyje. Garsi čekų aktorė krūties draugu pasirinko savo gydytoją, su kuriuos per 6 ligos metus labai artimai susidraugavo.

Liepos mėnesį fotosesijų rezultatus bus galima išvysti parodoje Londone. Vėliau paroda bus demonstruojama ir kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje. Kartu bus išleista knyga, kurioje bus ne tik nuotraukos, bet ir trumpos krūties vėžiu sergančių moterų bei jų krūties bičiulių istorijos, praktiniai patarimai ligonėms.

Kai sunku – juokiasi, o ne verkia

Kampanijos sumanytoja, farmacijos bendrovė „Roche“, siekia paraginti šia liga sergančias moteris neužsisklęsti savyje, susirasti krūties draugą, kuris jas palaikytų ir skatintų domėtis savo liga, jos gydymu. Neseniai atsiradusi biologinė terapija, blokuojanti vėžinių ląstelių dauginimąsi, ypač rekomenduojama toms, kurios serga agresyvesniu HER 2 tipo krūties vėžiu. Jis nustatytas ir Erikai.

Pasak pašnekovės, kampanijos „Krūties draugai“ tikslai – domėtis savo liga – sutampa su jos nuostata kuo geriau pažinti „tą ūsuotą padarėlį“ ir sužinoti, kaip jį įveikti. E.Umbrasaitė nusprendė, kad jos įžymusis krūties draugas turėtų būti vyras. Iš savo patirties ji gerai žino, kaip susirgusiai moteriai svarbu, kad neliktų viena, kad ją remtų artimieji ir ypač jų vyrai.

Su A.Pogrebnojumi Erika pažįstama seniai, jai anksčiau yra tekę nemažai rašyti apie madą. Jį pasirinko ir dėl to, kad jo močiutė, garsi aktorė Lidija Kupstaitė, taip pat sirgo krūties vėžiu. Jai pavyko ligą įveikti ir po to dar pragyventi net ketvirtį amžiaus.

Pasak Erikos, ne mažiau svarbu, kad jos ir Aleksandro „laukai“ sutampa, abu yra juodojo humoro mėgėjai ir panašiai žvelgia į gyvenimą: kai labai sunku – juokiasi, o ne verkia: „Tokios dvasios, humoro ir optimizmo, buvo kupina ir fotosesija Londone. Kaip tik dėl to labai susidraugavome su garsiuoju fotografu“.

Jis apsidžiaugė, kai Erika pasisiūlė fotografuotis be galvos apdangalo – prieš keturis mėnesius nuo chemoterapijos jai teko atsisveikinti su vešliais plaukais. „Nusprendžiau parodyti visą ligos veidą, padrąsinti kitas moteris, kad neišgyventų dėl pasikeitusios išvaizdos. Juk svarbiausia – pasveikti. Juolab kada dar išdrįstum nusiskusti galvą plikai, savo noru to juk nedarysi“, – sako Erika, savo nuotrauką su naująja budistų vienuolio šukuosena išsiuntinėjusi draugams ir sulaukusi jų palaikymo.

Moteris beplaukės galvos nesigėdija, bet gatvėje vaikšto apsirišusi skarele – ir dėl to, kad šalta, ir dėl to, kad nesinori būti varstomai smalsių žvilgsnių. Galvojo nusipirkti peruką, tačiau besimatuodama nusprendė, kad gražiau plika atrodo nei su šiuo svetimkūniu.

Išmoko džiaugtis kiekviena diena

Pernai užčiuopusi krūtyje nedidelį gumbelį E.Umbrasaitė nedelsdama nuėjo pasitikrinti. Pirmasis specialistas nuramino, kad nėra nieko pavojingo. Bet ji suabejojo. Kitas onkologas diagnozavo fibroadenomą (nepiktybinį auglį). Buvo laiminga. Išvažiavo į kelionę. Bet bloga nuojauta persekiojo. Žiūrėdavo į dešimtmetį sūnų Jokūbą ir pagaudavo save galvojant, kaip jį užaugins.

Grįžo namo, artėjo 35-asis gimtadienis. Erika nusprendė pasidovanoti sau ta proga dovaną – pasitikrinti dar kartą. Artimieji, draugai ją net ėmė vadinti paranojike, tačiau ji neatsisakė šios minties. Trečiasis specialistas vienintelis pasiūlė atlikti biopsiją, audinių tyrimą. Po kelių dienų, dalykinio susitikimo metu, ji sulaukė skambučio. Gydytojas pranešė, kad tyrimas nėra labai geras ir pacientė jau užregistruota operacijai. „Aš negaliu, man renginys“, – ėmė jam aiškinti moteris. „Jis gali jums būti paskutinis“, – perspėjo gydytojas.

Erika lengviau atsikvėpė: bent jau žino tiesą. Pagalvojo, kas lauktų, jei būtų patikėjusi, kad yra sveika, gyventų ramiai keletą metų, kol būtų per vėlu. Po to ėjo per sostinės Žaliąjį tiltą ir mintyse kūrė savo laidotuvių scenarijų, parinkinėjo gėles, muziką. „Aš juk renginių organizatorė“, – kvatojasi pašnekovė. Viską žadėjo surašyti raštu ir palikti savo gyvenimo draugui Jurgiui.

„Mėgau planuoti ateitį. Kaip gyvensiu po 20 metų, kaip prisitaupysiu senatvei pinigų ir visur keliausiu. Liga mane išmokė gyventi šia diena. Džiaugtis paprastais dalykais, nesukti galvos dėl smulkmenų ir nieko neplanuoti“, – tikina Erika. Eina į kiną – jai tai nuotykis. Saulė šviečia – gera diena.

Anksčiau ji vis niurzgėdavo dėl kiekvieno nieko, kasdienybė jai atrodė nuobodi, neįdomi. „Vėliau, jau susirgusi, perskaičiau teoriją, kad kai nuolat tai kartoji, organizmas pradeda save naikinti. Ir atsiėmiau už tai su kaupu“, – svarsto dabar.

Vynas, atskiestas ašaromis

Aišku, pirmomis dienomis, sužinojus apie diagnozę, šokas ir savigrauža neišvengiama, tačiau vėliau būtina save paimti į rankas. „Aš pasakiau manyje gyvenančiam vėžiui griežtai: mano kūną gavai, bet sielos nesitikėk“, – sako ji.

Tuomet labai svarbi artimųjų parama. Jos ji sulaukė ne tik iš savo dabartinio vyro Jurgio, su kuriuo drauge, nors nėra ištekėjusi, – jau septyneri metai, bet ir iš buvusiojo, Ričardo, jos sūnaus tėvo. Visi kartu lig šiol draugiškai bendrauja.

Erika ypač dėkinga už pagalbą ir rūpestį Jurgiui. „Pats baisiausias momentas buvo, kai pirmomis dienomis po operacijos pasijutau visiškai bejėgė. Vienos rankos nevaldau, kitoje – lašelinė. Net į tualetą nueiti viena negalėjau. O jis visą laiką buvo šalia. Ričardas tuo metu prižiūrėjo mudviejų sūnų, o atėjęs aplankyti vis kartojo, kad aš nemirsiu ir galiu apie tai net negalvoti. Jis vis juokavo, kad niekas neleis taip greitai ir lengvai „nusiplauti“ nuo vaiko auklėjimo ir palikti vienų bejėgių savo gyvenimo vyrų“, – prisimena pirmąsias dienas po operacijos Erika.

Po pirmosios operacijos greitai atsigavusi moteris kibo į įprastus darbus: iš ligoninės namo užsispyrė parvairuoti savo automobilį pati, puolė šeimininkauti virtuvėje. Viena ranka darė koldūnus, plakė kiaušinienę. Tai gelbėjo nuo savęs gailėjimosi. Nors ašarų, aišku, išvengti nepavyko. Prieš operaciją, rengdamasi į ligoninę, su Jurgiu atsikimšo butelį vyno ir gausiai skiesdama jį ašaromis kone visą viena išgėrė.

Bet bėgant laikui ašarų vis mažėja, nors kai žiūri kokį graudų filmą, duoda joms valią. Iš pradžių nuo sūnaus tikrąją diagnozę slėpusi mama ryžosi atskleisti tiesą, kai pamatė, kad jis kažką nujaučia, ėmė prasčiau mokytis, tapo liūdnas, išsiblaškęs. „Be tu nemirsi, ar ne?“ – paklausė berniukas.

Mama jam paaiškino, kad liga yra išgydoma, stengėsi viską perteikti su humoru. Erika pastebėjo, kad per šį pusmetį Jokūbas labai subrendo, ėmė geriau mokytis, tapo savarankiškas. Nerimą išduoda tik dažni skambučiai kur nors užtrukus: „Mama, ar tau viskas gerai, kaip jautiesi?“ – išgirsta Erika jo balsą ragelyje.

Liga suteikė ambasadorės rangą

E.Umbrasaitei nuo liūdnų minčių padėjo išsivaduoti tai, kad ji nuo pirmosios ligos dienos ėmė internete ieškoti informacijos apie krūties vėžį ir jo gydymą. Be to, įsitraukė į organizacijų, vienijančių sergančiuosius šia liga, veiklą. Pašnekovė yra ne tik Lietuvos sergančiųjų krūties ligomis asociacijos viceprezidentė, bet ir įtakingiausios Europoje organizacijos, kovojančios su krūties vėžiu, „Europa Donna“ ambasadorė.

Dabar ji kovoja už tai, kad Lietuvos moterims būtų prieinama biologinė terapija. Kol kas ji taikoma vos 10 krūties vėžiu sergančių ligonių ir tik toms, kurioms vėžys metastazavosi. Vyriausybė jau skyrė apie 2,5 mln. litų biologinės terapijos preparatams įsigyti, tačiau šių lėšų pakaktų tik 50 moterų gydymui, o reikėtų apie 200-250 ligonių.

Tuo tarpu kitose šalyse, netgi ne tokioje turtingoje Slovėnijoje, biologinė terapija plačiai naudojama HER 2 tipo vėžiui gydyti esant ankstyvoms ligos stadijoms ir yra kompensuojama valstybės. Aišku, šis gydymas labai brangus – per metus kainuoja daugiau kaip 100 tūkst. litų, tačiau prailgina ligonio gyvenimą beveik dvigubai, o taikant ankstyvose stadijose 50 proc. sumažina metastazių galimybę ir padeda išvengti ligos pasikartojimo.

„Jei naujos Seimo posėdžių salės statybai skiriama 50 milijonų, tai jaunoms moterims išgelbėti nuo invalidumo ir mirties reikalingą sumą tikrai įmanoma rasti. Mat HER2 teigiamu krūties vėžiu dažniau serga jaunos, iki 45 metų moterys, kurios turi nepilnamečius vaikus ir yra darbingo amžiaus“, – tikisi Erika.

Neseniai sergančiųjų vardu pasirašytą peticiją, kurioje prašoma ieškoti galimybių Lietuvos moterims gydytis moderniausiais vaistais, nusiuntė Sveikatos apsaugos ministerijai, kitoms valstybinėms institucijoms, žinomiems medikams. Joje prašoma moterims, sergančioms krūties vėžiu, kompensuoti ir tyrimą, kuris leidžia nustatyti vėžio tipą. Dabar jis atliekamas tik didžiosiose šalies gydymo įstaigose.

Lietuvoje kol kas neatliekamas ir magnetinis krūties rezonansas, nors šis tyrimas labai svarbus: parodo, kiek pažengęs vėžys, kokią krūties dalį reikia išpjauti. E.Umbrasaitė specialiai dėl to vyko į Lenkiją ir šį tyrimą pasidarė už savo pinigus. Jis, deja, parodė, kad reikalinga dar viena operacija. Ją planuojama atlikti dar šią savaitę.

Erika su tuo jau susitaikė. Tačiau, užuot verkusi, vėl šmaikštauja: „Pradėjau sveikai gyventi – maitinuosi beveik vien vaisiais ir daržovėmis, naudoju maisto papildus, geriu daug vandens. Po chemoterapijos veido oda buvo labai išsausėjusi, tad teko negailėti gerų kosmetikos priemonių, ir ji net pajaunėjo. Ir, kas juokingiausia, visai išnyko celiulitas“.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Medicina su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.