„Kas dabar bus”?
Didžiausią baimę ir nerimą vaikams kelia nežinomybė. Su ja mažieji susiduria ir pirmą kartą apsilankę pas stomatologą, bendrosios praktikos gydytoją ar kirpėją. Visa bėda, kad ligos mažuosius užklumpa daug anksčiau nei tenka kirpti pirmuosius jų plaukučius. Į kirpyklą atvesti vaikai tikisi, jog bus taip pat baisu kaip vaikų poliklinikoje. Todėl mažieji bijo sėsti į kirpėjo kėdę.
Bijodami būti nuskriausti, vos pravėrę kirpyklos duris, jaunieji klientai apsipila ašaromis. Psichologai tvirtina, kad ašaros liejasi dėl nežinomybės ir neaiškumo. Vaikai nežino atsakymo į pagrindinį klausimą – kas dabar bus? ,,Todėl labai svarbu jiems paaiškinti, ką darysime, – sakė Klaipėdos universiteto psichologijos dėstytoja Dalia Kujalienė. – Jei vaikas per mažas, kad suprastų žodžius, galima jį nusivesti į kirpyklą. Reikia, kad jis pamatytų, kas ten vyksta. Tada jam bus daug paprasčiau ir aiškiau. Jis žinos, kas jo laukia”.
Norėdami išvengti savo atžalų ašarų, tėvai turėtų su jais pasišnekučiuoti, papasakoti, kas bus pravėrus kirpyklos duris. Vaikui reikia paaiškinti, kur bus einama, kas bus daroma, kam to reikia. Anot psichologės D.Kujalienės, vaiką reikia paruošti psichologiškai. Tada jis reaguos normaliai. ,,Jei vaikas nenori kirptis, nereikėtų jo versti ir sodinti į kirpėjo kėdę jėga. Jei jis bijo, geriausia pabūti kirpykloje, leisti jam pažiūrėti, kaip kerpami kiti vaikai. Reikia duoti laiko pasiruošti ir susitaikyti su ta mintimi”, – sakė psichologė.
Išbando patys
Vaikų kirpėja Aurelija Gabrikovičienė sakė, jog daugelis mažųjų žirklių aštrumą išbando mėgindami apsikirpti savarankiškai: vieni ,,gražinasi” stovėdami prieš veidrodį, kiti – priešais televizoriaus ekraną. Tuomet į kirpyklą einama tik savarankiško kirpimo padarinių koreguoti. Labiausiai nukenčia priekiniai vaikų plaukai. Jie lengviausiai pasiekiami, todėl ir vaikų „padailinami” pirmiausiai.
Ketverius metus kirpėju dirbantis Laimis Petravičius neslėpė, jog kirpti vaikus yra kur kas sunkiau nei suaugusiuoius. Mažieji ne visada supranta, kad yra puošiami. Jei vaikas mažas, kirpėjas turi suktis greitai ir tiksliai. Ilgiau paliktas kirpėjo kėdėje vaikas apsipila ašaromis, todėl gali tekti paleisti ir nenukirptą klientą.
Kirpėjas Laimis sakė, kad tėvų ir vaikų norai dažnai išsiskiria. Tėveliai nori savo vaikus papuošti, o šie bijo plaukų džiovintuvo, pradėjus pūsti stipresniam vėjeliui, slepia galvą.
Psichologė D.Kujalienė prasitarė, kad ir jos mažyliui didžiausią siaubą kirpykloje keldavo plaukų džiovintuvas. ,,Jo vaikas bijodavo ir namuose. Jį gąsdino garsas. Jei tekdavo džiovintis plaukus, turėdavau užsidaryti atskirame kambaryje: vaikui garsas buvo labai nemalonus”, – prisiminė mama.
,,Klaipėdos” kalbinti kirpėjai vieningai tvirtino, kad mergaitės kirpėjo kėdėje sėdi mieliau ir kantriau. Galbūt jos iš prigimties nori būti gražios ir pasipuošusios? Berniukai kirpykloje yra irzlesni ir ne tokie ištvermingi.
Niekas neskriaus
Pasidomėjus, kokiais kirpimais puošiami mažieji, kirpėjas L.Petravičius pasakojo, jog formuoti vaikų šukuosenas gana sunku. „Mažylių iki dvejų metukų plaukučiai dar menki, todėl nieko su jais nepadarysi. Pakerpu, išskutinėju, padažau. Tėvai nori, kad jų vaikai turėtų madingas šukuosenas, pageidauja dažytų sruogų. Prieš porą savaičių dažiau plaukučius vos kalbančiam klientui”, – kalbėjo pašnekovas. Tačiau ne visi tėvai savo vaikus į kirpyklą veda, daug kas savo mažuosius apkerpa patys. Taip vaikas palengva pratinamas prie kirpyklos.
Pirmąjį kirpimą namuose rekomenduoja ir psichologai. „Dažnai pakanka paaiškinti, kad tai natūralus dalykas, kurį daro visi. Ir mama, ir tėtis eina į kirpyklą. Nieko blogo neatsitinka. Kirptis reikia, kad būtum gražus ir tvarkingas”, – patarė psichologė D.Kujalienė.
Pirmą kartą lankantis kirpykloje ne mažiau svarbus ir psichologinis momentas. Prieš apsilankymą kirpykloje tėvai turėtų vaikus nuraminti, paaiškinti, kad viskas bus gerai ir niekas jų nenuskriaus. Priešingu atveju vaikas nesupras, kas jam daroma. L.Petravičius prisiminė atvejį, kai vaikas nesileido kerpamas, šaukė, draskėsi, o tėvai turėjo jo galvą laikyti.
D.Kujalienės teigimu, vaiko elgesys kirpykloje, kaip ir bet kurioje kitoje nepažįstamoje vietoje, priklauso nuo tėvų elgesio. ,,Jei tėvai galvoja, kaip čia bus, bijo vaiko reakcijos, tai ir vaikas bijos. Mažyliui reikia paaiškinti, jog kirpykla nėra vizitas pas gydytoją. Priešingu atveju, ypač jei vaikui pas gydytoją buvo nemalonu, mažylis apsipils ašaromis, spardysis ir nepasiduos kirpėjui”, – teigė psichologė.
Nerado bendros kalbos
Sūnų auginanti klaipėdietė Jolanta prisiminė, kad jos mažylis Vilius pirmą kartą kirpyklos duris pravėrė taip pat labai nenoriai. Jam buvo dveji metukai. Tąkart jos vaiką kirpusi kirpėja su mažyliu nerado bendros kalbos. Viliaus tėčiui teko sūnų vesti pas savo kirpėją, pas kurią mažylis ir šiandien noriai lankosi.
Herkaus Manto gatvėje įsikūrusios kirpyklos kirpėjos Romos Bamšaitės ,,Klaipėda” teiravosi, kokių paslapčių reikia norint ,,prisijaukinti” pirmą kartą į kirpyklą atvestą vaiką. Jau dešimt metų mažųjų plaukučius dailinanti R.Bamšaitė sakė, kad atvestus vaikus ji pasodina į specialią kėdutę, parodo ten esančius žaisliukus, jei reikia, pašnekina ir nuramina, kad šie nebijotų.
R.Bamšaitė pasakojo, kad šiandien vaikai daug drąsesni nei prieš dešimtmetį. Tėvai bendrauja su savo atžalomis, pasakoja, kas jų laukia. Dažnai tėtis ateina su mažu sūneliu apsikirpti, kad šis pamatytų, kaip viskas vyksta. Ašaromis apsipylę klientai priverčia kirpėją ne tik pritūpti, bet ir atsiklaupti. „Kitaip jų nenukirpsi”, – tvirtino Roma.
Pats tinkamiausias amžius pirmą kartą apsikirpti – vieneri metukai. ,,Būtent tada ir turėtų įvykti pirmasis apsilankymas kirpykloje”, – sakė kirpėja.
Kristina Kanišauskaitė