Panevėžio lėlių vežimo teatro vyriausiasis režisierius Antanas Markuckis neseniai sugrįžo iš kone pasaulio krašto – pačiuose Rusijos rytuose esančiame Sachaline, Južno Sachalinsko lėlių teatre, statė spektaklį.
Režisierius jau spėjo su bičiuliais suvalgyti parsivežtus tris kilogramus ikrų, beveik baigiasi ir gardžios lašišos atsargos.
Tačiau Sachaliną A.Markuckiui ilgai primins originalūs parsigabenti suvenyrai: plėšriojo banginio orkos dantis, milijonų metų senumo akmuo su kriauklės įspaudu, milžiniškos vėduoklės, kurias režisierius žada panaudoti savo spektakliuose.
Sachalinas A.Markuckį pakerėjo savo gamta, tyru oru, žvejyba ir ypač – žmonių nuoširdumu. Jis tikisi ten sugrįžti dar kartą, bet norėtų nebe žiemą, o kitu metų laiku, kad galėtų pamatyti visus šio atšiauraus, egzotiško krašto veidus.
Panevėžietis lėlininkas į Sa-chaliną važiavo tikėdamasis pamatyti medines trobas ir aplink jas lakstančias baltąsias meškas, o išvydo civilizuotą šalį su įprasta daugiabučių blokinių namų ar-chitektūra, kraštovaizdžiu, jam primenančiu Slovakiją. Tik milžiniškos sniego pusnys, dengiančios ne tik žemę, bet ir pastatų stogus, priminė, kad jis yra tolimoje ir savitoje šalyje. Vėliau tų neįprastų nacionalinių ypatumų pastebėjo daugiau.
Nepateko į pūgos glėbį
A.Markuckis džiaugiasi, kad per visą jo buvimo Sachaline laiką nė karto neįsisiautėjo pūga, kurios taip bijo vietos gyventojai. Tada sniego priverčia kelis metrus, užpustomi pirmi ar net antri namų aukštai.
Žmonės žino, kad tokiu metu iš namų geriau kojos nekelti, nes į juos sugrįžti mažai tikimybės. Tokiu metu gyvenimas saloje apmiršta, niekas nebeina į darbą, o būtina pagalba teikiama tik kariniais visureigiais.
Kelių tarnybos net nesivargina valyti sniego, nes tai beviltiška. Pūgai pasibaigus, nuvalyti keliai primena tunelius, juosiamus sniego sienų.
A.Markuckis sakė pabandęs įeiti į dviejų metrų aukščio pusnį – jausmas buvo neapsakomas. Irtis per sniegą – tai ne per vandenį. Todėl net per gerokai žemesnes pusnis klampodamas žmogus greitai netenka jėgų.
Lašišos ir ikrai – kone veltui
Sachalinas režisierių nustebino žuvų gausybe ir įvairove. Vietos gyventojai žuvį turguje perka jų šviežumą matuodami valandomis.
Pasirinkimas čia toks didelis, kad net akys raibsta. Ikrus visi ragina ragauti kabinant šaukštais, todėl po pasivaikščiojimo turguje nė pietų nebesinori.
Kai žuvų laimikis būna itin didelis ir fabrikai nebespėja jų perdirbti, milžiniškos lašišos pardavinėjamos po litą, skaičiuojant lietuviška valiuta.
Tuo tarpu sovietmečiu didžiuliai savivarčiai išversdavo žuvis tiesiai ant žemės daugiabučių namų kieme ir kiekvienas galėjo jos imti, kiek tik širdis geidžia.
A.Markuckis ir pats turėjo galimybę išbandyti šio krašto žvejybos ypatumus. Jam teko ant ledo žvejoti stintas ir pasivažinėti sniegomobiliu.
Sala – tautų katilas
Sachalino sala, iš visų pusių skalaujama jūrų, driekiasi tūkstantį kilometrų. Plačiausia jos vieta – 160, siauriausia – 30 kilometrų.
Sachaline gyvena apie 1,5 milijono gyventojų. Didžiausias miestas Južno Sachalinskas turi apie 150 tūkstančių gyventojų.
Čia gyvena ne tik rusai, bet labai daug kitų tautybių žmonių, ypač daug jų suvažiavę iš aplinkinių šalių: Japonijos, Korėjos, Kinijos.
A.Markuckis pasakojo, kaip buvo keista stebėti korėjiečius, kurie čia pat gatvėje turi susikūrę savo mažą verslą.
Spiginant didžiuliam šalčiui prie siuvimo mašinos sėdintis korėjietis siūlo pataisyti turguje ką tik nusipirktus per didelius džinsus.
Matavimo kabina taip pat suimprovizuojama akimirksniu, ant kliento galvos užmetus antklodę.
Saloje, kuri garsėja ne tik žuvies perdirbimo pramone, bet ir beveik visomis naudingomis iškasenomis, yra suvažiavusių dirbti žmonių ir iš tolimesnių šalių, tarp jų ir lietuvių.
A.Markuckis turėjo užduotį surasti vieną Sachaline gyvenantį panevėžietį. Kadangi jo tikslaus adreso nežinojo, tai apie šio žmogaus paieškas pranešė vienoje televizijos laidoje.
Tuojau pat po laidos atsišaukė vienas buvęs šio žmogaus bendradarbis ir pranešė, kad lietuvis dabar gyvena kaime, turi stambų ūkį ir puikiai verčiasi.
Teatro siuvėjos padovanojo švarką
A.Markuckiui kelis kartus teko dalyvauti Sachalino televizijos laidose, pasakoti apie Lietuvą, Panevėžį, čia veikiančius teatrus ir, žinoma, apie savo teatrą bei kūrybą.
Režisierių nustebino, kad vienoje privačioje televizijoje prieš laidą jį puolė kirpti ir šukuoti kirpėjai, gražinti vizažistai. Pasiteiravęs, kiek šioje televizijoje dirba žmonių, jis išgirdo pritrenkiantį skaičių – 350.
Tuo tarpu lėlių teatre, kuriame režisierius statė J.Radzevičiaus „Skruzdėlę atsiskyrėlę”, darbuotojų dešimt kartų mažiau, tačiau aktoriai migruoja. Jie gali dirbti ir dramos, ir lėlių teatre.
Lėlių teatras neturi savo pastato. Jis įsikūręs vienos įstaigos, atitinkančios lietuviškąją „Sodrą”, pastate. Teatras turi puikias dirbtuves, net tris siuvėjas, kurios akimirksniu išmatavo panevėžietį režisierių ir dovanų jam pasiuvo švarką.
A.Markuckis džiaugėsi, kad Južno Sachalinsko lėlių teatre jam pavyko pastatyti visai kito kolorito spektaklį nei tie, kurie šiuo metu vaidinami teatre.
Režisierius matė aštuonis savo pastatymo spektaklius, juos publika priėmė labai šiltai.
Vietiniams lėlininkams buvo gana sudėtinga išmokti dirbti su marionetėmis, nes jie dažniausiai vaidina su kitokio tipo lėlėmis.
J.Radzevičiaus „Skruzdėlė atsiskyrėlė” buvo pastatyta Panevėžio lėlių vežimo teatre. Lėles jai kūrė žinoma Rusijos lėlininkė Jelena Beresneva.
Ta pati dailininkė sukūrė lėles ir Južno Sachalinsko teatre statomam spektakliui, o dekoracijos buvo padarytos pagal jos eskizus.
Jautėsi kaip savoje šeimoje
A.Markuckis stebėjosi, kad Sachalino gyventojai labai mėgsta dramos teatrą. Spektakliai čia vaidinami kasdien, išskyrus pirmadienį, o salė visada pilnutėlė.
Su teatralais iš Sachalino A.Markuckis susipažino Maskvoje. Paskui pasikvietė juos į Panevėžyje vykusį „Lagamino” teatrų festivalį.
Susižavėję čia pamatytais A.Markuckio režisuotais spektakliais, Sachalino lėlininkai pasikvietė panevėžietį režisierių pastatyti spektaklį pas juos.
Teatralai ne tik pažadėjo visą išlaikymą, bet ir nupirko lėktuvo bilietus, kitaip į šią tolimą kelionę (skrydis lėktuvu trunka 12 valandų) jis nebūtų išgalėjęs vykti už savas lėšas.
Pasak A.Markuckio, kalbos apie šio krašto žmonių nuoširdumą nėra iš piršto laužtos. Jie gyvena kaip viena šeima. Nuolat švenčiamos visokios šventės, kurių čia gyva galybė, ir niekada nepamirštami pasveikinti bendradarbiai, bičiuliai.
Į Lietuvą panevėžietį režisierių visas Južno Sachalinsko teatras išlydėjo su ašaromis.
Gėlės – retenybė
A.Markuckį Sachaline stebino ne tik ypatinga gamta (visą miestą supa kalnai), klimatas, kalnai ikrų bei lašišų, bet ir žmonių gyvenimo būdas.
Atidirbę penkiolika metų, čia gyvenantys žmonės išeina į pensiją ir tada neretai grįžta į savo gimtą šalį, nes čia gyvena daug emigrantų.
Visiems, dirbantiems valstybinėse įstaigose, valstybė kas dveji metai apmoka kelionę lėktuvu pirmyn ir atgal į žemyną.
Pasak A.Markuckio, atlyginimai čia keliskart didesni nei Lietuvoje, tačiau daug kas ir kainuoja gerokai daugiau. Čia labai brangios šviežios daržovės. Restorane už sočius pietus su vyno taure sumokėsi apie 150 litų.
Režisierius pastebėjo, kad vietos gyventojai turi prisikonservavę visokių gėrybių. Ne tik daržovių, kurios net vasarą užauga tik šiltnamiuose, uogų, bet ir jūros kopūstų, jūros vynuogių.
Už gyvų gėlių puokštę tenka pakloti visą šimtą litų. Gal todėl A.Markuckis sakė niekada nematęs gyvų gėlių per laidotuves.
Velionį vežioja po visą miestą
Laidotuvių papročiai režisierių itin nustebino. Miręs žmogus nešarvojamas jokiose patalpose.
Atviras karstas atvežamas prie namų, kuriuose jis gyveno. Šalia pastatoma keletas suolų. Susirinkusieji gedi ne ilgiau kaip pusvalandį.
Vėliau velionis nuvežamas į jo buvusią darbovietę ir atsisveikinimo ritualas vėl kartojasi. Visiškai nesvarbu, kad tuo metu įstaigoje gali būti pats darbo įkarštis ir pilna klientų.
Tada karstas gabenamas į kapines. Kadangi žemė ten nuolat įšalusi, duobei iškasti pasitelkiama speciali technika.
Rengiasi gražiai ir madingai
A.Markuckis pasakojo, kad aukštą salos gyventojų pragyvenimo lygį rodo ir gatvėse važinėjantys naujutėliai automobiliai – beveik vien džipai.
Kad čia Rusija, galima suprasti tik iš rusiškų gaisrinės, greitosios pagalbos ir milicijos automobilių.
Nors ir gaudami nemažus atlyginimus, žmonės neskiria daug lėšų buities gražinimui. Jie nesirengia butų padedami dizainerių. Svarbu, kad būtų visi reikalingi patogumai.
Južno Sachalinske nėra tokių prekybos centrų kaip Lietuvoje. Parduotuvės nedidelės, tačiau jose yra visų reikalingų prekių.
Anot režisieriaus, žmonės čia vaikšto gražiai ir madingai apsirengę, o tokių prašmatnių kailinių, kokius vilki sachalinietės, pas mus nė nepamatysi.
A.Markuckis parsivežė ypatingą japonišką greitpuodį ryžiams virti. Suberi į jį kruopas, nustatai reikiamą programą ir daugiau niekuo rūpintis nebereikia. Visą dieną turi birių ir svarbiausia visada šiltų ryžių.