Amerikiečių psichologai Robertas ir Merė Guldingai išplėtojo koncepciją, kad daugelį neišspręstų dvasinių problemų tėvai perduoda savo vaikams. Šis perdavimas vyksta įtaigos būdu ankstyvojoje vaikystėje. Guldingai išskyrė 12 pagrindinių direktyvų, kurias tėvai netiesiogiai perteikia žodžiais arba veiksmais. Tęsiame jų apžvalgą.
4. Nemąstyk
„Atsirado gudruolis…”, „Pasakė kaip koks senis”, „Mažiau burbėk ir daryk kas liepta”, „Nutilk ir klausyk, ką tau sakau”…
Įpratę gyventi pagal principą „Daug galvoti – žalinga”, žmonės dažnai elgiasi neapgalvotai ir vėliau patys stebisi, kaipgi jie taip galėjo pasielgti. Jie negali išspręsti sunkių problemų ir dėl to blogai jaučiasi. Jeigu jiems ir ateina į galvą kokios „keistos” mintys, jie jas nutildo alkoholiu, desperatišku sportu arba beprotiškomis pramogomis.
Jeigu esate įpratę „veikti, o ne mąstyti”, pabandykite pailginti pauzę tarp situacijos atsiradimo ir savo sprendimo. Sustokite ir pažvelkite į situaciją iš šalies.
5. Nejausk
Šį slaptą įsakymą dažniausiai perduoda tėvai, kurie patys yra įpratę slėpti emocijas. „Ne cukrinis – neištirpsi”, „Ko drebi – tu juk vyras”, „Ko tu bijai to šuns – jis nekanda”, „Pakentėk, neverk”…
Drausdami vaikui jausti pyktį arba baimę, tėvai jam daro meškos paslaugą. Vaikas ilgainiui išmoksta negirdėti savo kūno ir sielos signalų apie galimas nesėkmes (juk baimė įspėja apie pavojų, o pyktis pašalina per didelį nerimą). Ilgainiui tai gali tapti labai rimtų ligų priežastimi.
Kaip atsikratyti šios direktyvos? Vienintelis būdas – leisti sau jausti. Įsiklausyti į savo kūną, atsiliepti į jo pageidavimus, nebijoti savo emocijų.
6. Nesiek sėkmės
Matydami savo vaikų sėkmę, mes jaučiame pasididžiavimą. Tačiau dažnai, džiaugdamiesi juo, nesąmoningai pavydime to, ko kadaise nepasiekėme patys. „Mes patys negalėjome baigti aukštojo mokslo, nes sunkiai dirbome, ir dabar atsisakome visko, kad tik tu galėtum mokytis”, – šioje frazėje glūdi tėvų pavydas. O kartais mes iš pačių geriausių paskatų perspėjame vaiką: „Nedaryk to – bus blogai”, tačiau iš tiesų įteigiame jam: „Nesiek sėkmės”.
Vaikas, veikiamas šios direktyvos, paprastai gerai mokosi mokykloje ir stengiasi kruopščiai atlikti visas užduotis, tačiau kritiniu momentu (prieš egzaminą ar kontrolinį) kažkodėl suserga arba neįveikia užduoties.
Užaugęs toks žmogus su liūdesiu pastebi, kad jį tarsi persekioja pikta lemtis. Kad ir ką jis darytų, viskas galų gale sugriūva dėl aplinkybių, kurios nuo jo nepriklauso. Jis niekaip negali užbaigti ką pradėjęs. Žmogus, žinoma, nė nenutuokia, kad šitaip su juo žaidžia jo pasąmonė, atkakliai primenanti, kad siekti sėkmės – tai suteikti tėvams nemalonumų arba sukelti jiems pavydą.
Vienas iš šios problemos sprendimo būdų gali būti toks paprastas dalykas kaip geranoriškas liudytojas. Tokio liudytojo buvimas baigiant bet kurį svarbų reikalą padeda jaustis apsaugotam nuo aplinkinių pavydo.
7. Nebūk lyderis
Šios direktyvos prasmė aiški: nelįsk, nekišk nosies, būk kaip visi. Tėvai, siunčiantys šį įsakymą, bijo vadovaujamo vaidmens, trinka kalbėdami viešumoje, iki gyvenimo galo tarnauja pavaldiniais tiek įstaigoje, tiek namuose, nuolat atsisako minties paprašyti, ko jiems reikia. Jiems nelemta daryti karjerą, sulaukti gerų pasiūlymų. Visą savo gyvenimą jie praleidžia tyliai kaip pelės po šluota.
Tėvai, duodami įsakymą „Nebūk lyderis”, suprantama, veikia iš pačių geriausių paskatų. „Kam suteikti pretekstą kitų žmonių apkalboms ir pavydui?” – mano jie.
Pagrindinė žmonių, kuriems įdiegta ši direktyva, problema yra atsakomybės vengimas. Todėl patartina daryti viską atvirkščiai – ne taip, kaip patarinėjo tėvai. Lįskite. Išsišokite. Kalbėkite viešumoje. Ginkite savo požiūrį. Pamirškite klaidų baimę. Prisiimkite atsakomybę už savo gyvenimą.
8. Nepriklausyk
„Jis toks drovuolis…”, „Tu tokia jautri”, „Tu ne toks kaip kiti”, – nuolat pabrėžia tėvai ir šitaip įdiegia direktyvą, kurią būtų galima iššifruoti maždaug taip: „Nepriklausyk niekam, išskyrus mane, nes tu – išskirtinis”. Kodėl tėvai taip elgiasi? Todėl, kad jie patys bijo bendrauti su kitais žmonėmis.
Žmogus, paklūstantis šiam įsakymui, jaučiasi svetimas tarp žmonių, todėl kiti jį mano esant uždarą ir nekomunikabilų. „Atskirumo nuo visų” jausmas visada trauks šį žmogų atgal į tėvų gūžtą, nes tarp kitų žmonių jam „šalta ir ilgu”.
„Išsigydyti” nuo šios direktyvos galima patiriant solidarumo jausmą, kai, iškilus grėsmingai situacijai, grupė žmonių susikabina rankomis. Kitas būdas išsilaisvinti – tvirta ir patikima santuoka.
9. Nesuartėk
Ši direktyva panaši į ankstesniąją, tačiau pasireiškia ne tarp kitų žmonių, o santykiuose su vienu asmeniu. Tėvų frazės „Niekuo nepasitikėk, visi aplinkui – apgavikai”, „Gali tikėti tik savo tėvais” slepia tokią prasmę: „Bet koks suartėjimas su žmogumi yra pavojingas, išskyrus artumą su manimi”. Gavęs tokią direktyvą, vaikas padaro išvadą, kad pasaulis pavojingas ir niekuo negalima pasitikėti. Suaugęs toks žmogus visur matys išdavystę. Jam bus sunku išlaikyti emocinius bei seksualinius santykius. Tarp tokių žmonių labai populiarus ir aukos, kurį priešinga lytis vis apgauna ir pameta, vaidmuo. Įtarumas trukdo ne tik asmeniniams, bet ir dalykiniams santykiams. Kad bent kiek kompensuotų savo nepasitikėjimą pasauliu, toks žmogus stengsiasi viską kontroliuoti.
Ką daryti su įdiegta nepasitikėjimo nuostata? Mokytis analizuoti situacijas: kuo ir kiek galima pasitikėti. Ir – pasitikėti.
10. Nedaryk
Rūpestingi ir atsargūs tėvai neleidžia vaikui atlikti daugumos paprastų veiksmų. „Neliesk katės – įbrėš”, „Nelipk į medį – nukrisi”, „Nevažinėk riedučiais – susižeisi”. Užvaldyti baimės tėvai jaudinasi dėl kiekvieno vaiko judesio ir vis atkalbinėja: „Palauk, nedaryk to, gerai pagalvok, kad tik ko neatsitiktų…” Galiausiai vaikas ima bijoti ką nors nuspręsti savarankiškai. Nežinodamas, kas saugu, o kas pavojinga, jis susiduria su sunkumais pradėdamas bet kurį darbą. Žinoma, jis neįtaria, kad jo baimės – tik paklusimas direktyvai „Nedaryk pats, tai pavojinga”.
Ką daryti? Imkitės naujų darbų drąsiai, tik darykite tai kam nors dalyvaujant, kad neliktumėte su savo direktyva vienas.
11. Nebūk savimi
Žmogus, kuriam įteigtas šis įsakymas, yra nuolat nepatenkintas savimi. Jis visą laiką nori būti panašus į ką nors kitą: idealų sportininką, idealų tėvą. Jie itin kritiški – o ypač sau. Todėl, kad jiems nuolat reikia būti pranašesniems už kitus. Šie žmonės gyvena jausdami kankinamą vidinį konfliktą. Kadangi niekad nebūna patenkinti savimi, jie ima bėgti patys nuo savęs. Šį nepasitenkinimą jiems įskiepijo tėvai, kaip visuomet, linkėdami tik gero. „Kodėl kiti gali, o tu – ne?”, „Siek idealo”, „Būk panašus į…” tėvai norėjo, kad vaikas eitų į priekį, siektų daugiau, o išėjo atvirkščiai: jis ėmė savimi abejoti ir pavydėti kitiems žmonėms – kurie sėkmingesni, stipresni, ryžtingesni. Rezultatas – nevisavertiškumo kompleksas.
Antrąjį direktyvos variantą gali perduoti tėvai, kurie nėra patenkinti vaiko lytimi. Tokiu atveju vaikas jaučiasi tarsi gimęs neteisėtai, ir kad išvengtų šio sunkaus jausmo ir pradžiugintų tėvus, jis ima stengtis būti panašus į tokį, kokį, jo įsivaizdavimu, jį nori matyti tėvai.
Kaip turėtumėte elgtis, jeigu apčiuopiate savyje turint šią direktyvą? Jums būtina kelti savivertę ir liautis siekti idealumo.
12. Nesijausk gerai
Kai vaikas serga, tėvai stengiasi jam pakelti nuotaiką, apgaubia dėmesiu ir švelnumu. Jie giria vaiką už menkiausią veiksmą: „Šaunuolis, kad išgėrei arbatą!” Tokiu atveju vaikas išmoksta dviejų dalykų: kad liga garantuoja daugiau dėmesio ir kad ji didina jo veiksmų vertę. Šitaip žmogus įsikalba ligonio kompleksą. Jeigu jis nesimuliuoja ligos, tai naudojasi savo sveikata, kad išgautų psichologinės naudos. „Liga – geras dalykas, nes ji leidžia jausti, jog esi geras”, – toks yra nesąmoningas suvokimas.
Šiuo atveju būtina rasti kitų būdų jaustis geram, nes ligos iškankina ir sergančiojo organizmą, ir jo artimuosius.
Reziumė
Jus tikriausiai papiktino Roberto ir Merės Guldingų koncepcija apie tai, kad tėvai jums perdavė savo neišspręstas problemas. Jums norisi užstoti tėvus, pasakyti apie juos ką nors panašaus: „Jie augino mane sunkiais laikais…” Tai normalu. Vaikui, kuris jaučiasi esąs savo tėvų tąsa, sunku net įsivaizduoti, kad jo tėvai „blogi” ir „netobuli”. Tai reiškia, kad ir jis pats „blogas” ir „netobulas”.
Kad ir ką jūs pajautėte – pyktį ar skriaudą, nusivylimą ar įniršį, paprasčiausiai pagalvokite, kad nuo šio momento būtent jums tenka rinktis, daryti ką nors ar nedaryti – kad ir kas tai būtų. Jeigu jūs turite vaiką, nebijokite dabar jam ką nors pasakyti. Išvengti direktyvų auklėjant vaikus – neįmanoma. Tiesiog pasistenkite nebūti kategoriškas ko nors reikalaudamas iš vaiko. Leiskite jam suprasti, kad nesate robotas, kad jūs jaučiate ir klystate. Atminkite, kad jūsų priklausomybė nuo tėvų direktyvų nėra fatališka. Jūsų valia keisti savo sprendimus.