Priekulėje vyksta aktyvus kultūrinis gyvenimas – žmonės šoka, dainuoja, vaidina. Dainų, šokių ir muzikos kolektyvas „Gintaras” žinomas net Vengrijoje, Vokietijoje, Danijoje. Tačiau Priekulės kultūros namams skirta vos keliasdešimties kvadratinių metrų erdvė – saviveiklininkai priversti gyventi ankštai.
Vienija noras tobulėti
Alanta Zapalskienė Priekulės kultūros namams vadovauja dvejus metus. Čia ją atvijo noras rengti žmonėms šventes. Įvairias šventes ji pradėjo rengti savo kieme Dituvos bendruomenei, kurios pirmininkė ji yra. Dabar Priekulėje ji rengia miesto šventes, tradicinį Vasario 16-osios dienos renginį, kitas valstybines ir kalendorines šventes. Miestelyje vyksta Metų žmogaus rinkimai, kūrybinės stovyklos menininkams, kiti renginiai.
„Viską darau iš širdies. Mano veiklumas kyla iš didelio noro. Kai atvažiavau čia dirbti, nieko nebuvo – tik išdažytos salės sienos. Nebuvo net scenos, o kabinetas atrodė baisiai. Esam turtingi dvasia”, – juokauja A. Zapalskienė, mat kultūros namuose nėra nei tualeto, nei vandens.
Priekuliškių kelių kultūros namų likimas prastas: vienos patalpos buvo privatizuotos, kitos – sunyko. Dabar priekuliškiai tenkinasi nediduke 100 vietų sale ir vienu mažu kabinetu – buvusiose banko patalpose. Svarstoma, jog būtų galima atstatyti senuosius, sunykusius kultūros namus, kur yra daugiau erdvės. Mat šokėjai dabartinėje mažoje salėje mindo vieni kitiems kojas, nedidelėje scenoje sunku statyti spektaklius, be to, tokioje miniatiūrinėje erdvėje nesutinka koncertuoti nė vienas rimtas artistas.
Pasak direktorės, Priekulei – 2 tūkst. gyventojų turinčiam miesteliui – tikrai reikia didesnių kultūros namų. „Gyventojų renginiuose mažiau nei jų būdavo prieš porą metų – trūksta reklamos. Tačiau į dramos studijos premjeras susirenka pilna salė. Žmonėms reikia profesionalių atlikėjų, kol kas tokie neužsuka, nes neturime erdvės. Juk nepakviesi S. Povilaičio į mūsų salę… – pasakojo A. Zapalskienė. – O saviveiklininkams kultūra būtina – taip jie atranda save, atsiskleidžia. Jei jie nenorėtų čia eiti, jų čia ir nebūtų. Aš sakau, kad ant tokių žmonių laikosi visa Lietuva.”
Į Priekulės saviveiklininkų gretas yra įsijungę ir pedagogai, ir valytojai, ir policininkai… Pasak direktorės, juos visus vienija noras tobulėti.
Priekulės kultūros namai skaičiuoja šeštą savo gyvavimo dešimtmetį. „Žmonės nelabai atsimena, kas čia yra buvę. Manęs prašo parašyti Piekulės kultūros namų istoriją, tačiau aš neužsikabinu – kažkas vyko, bet kas konkrečiai, žmonės nepamena”, – sakė direktorė.
„Gintaras” žiba ir užsienyje
Priekulėje yra šokių, muzikos ir dainų kolektyvas „Gintaras”. Vokalinis ansamblis ir kaimo kapela atšventė savo veiklos dešimtmetį. Dainomis ir liaudiška muzika šie kolektyvai džiugina savo ir kaimyninių rajonų žmones. Vokalinis ansamblis yra koncertavęs Vokietijoje, šokėjai – Vengrijoje. 1999 m., susibūrus šokių kolektyvui, visi trys kolektyvai (vokalinis ansamblis, kaimo kapela, šokių kolektyvas) buvo sujungti į dainų, šokių ir muzikos ansamblį „Gintaras”, vienijantį daugiau nei 30 narių.
2000 m. vasarą Danijoje, Europos šalių folkloro festivalyje, ansamblis atstovavo Lietuvai. 2003 m. „Gintaras” dalyvavo pasaulio lietuvių dainų šventėje.
Priekulės kultūros namuose yra jaunimo vokalinė studija bei suaugusiųjų dramos studija „Ups”.
„Kolektyvai yra gana aukšto lygio. Kasmetinėse rajono kolektyvų apžiūrose priekuliškiai užima pirmąsias vietas. Priekulės kraštas apskritai išsiskiria savo dvasia, apranga, dainomis. Mes patys jaučiame, kad turime savitumo”, – sakė Klaipėdos krašto tradicijas puoselėjančių kultūros namų direktorė.
Dramos studiją 2003 metų rudenį subūrė A. Zapalskienė. Trylikos žmonių kolektyvas dalyvauja Priekulės miesto renginiuose, kuria spektaklius.
„Iš pradžių mes ilgai mokėmės. Norėjau, kad žmonės taptų laisvesni, atrastų save, – pasakojo dramos studijos vadovė. – Pirmąjį spektaklį pastatėme 2004 metais. Tai buvo savotiškas muzikos ir poezijos spektaklis „Myli, nemyli, spjauna, bučiuoja, prie širdies glaudžia”. Antrajame spektaklyje norėjosi pakalbėti apie problemas – pastatėme muzikinį spektaklį „Sustok, traukiny” apie moterį, gyvenančią stotyje ir nusprendusią keisti savo gyvenimą.”
Priekuliškiai patys kuria pjeses – vadovė pasiūlo idėją, o artistai bando ją įgyvendinti. „Negalima sakyti, kad spektaklis – vieno žmogaus darbas, kiekvienas prisideda prie spektaklio. Kuriame bendrai, o po to nustembame, kad norėjome vienaip, o išėjo kitaip”, – šypsojosi A. Zapalskienė.
Prieš du šimtus metų Priekulėje yra buvęs Vyherto teatras. Kai Priekulės kultūros namų dramos studija sutvirtės – po poros metų A. Zapalskienė norėtų, kad jai būtų suteiktas Vyherto teatro vardas.
Trūksta vyriško kvapo
„Skelbimas čia mane atvedė, – pasakojo dramos studijos narė Vilija. – Buvau pati pirmoji. Dėl drąsos draugę pasikviečiau: sakiau – einam kartu, gal čia koks konkursas bus… Atėjom dviese… Bet vadovė nudžiugo – pradžia yra. Po to kiti atėjo.”
Ernesta dar mokosi mokykloje, ją į dramos studiją taip pat pakvietė skelbimas. „Jos visur pilna”, – pagyrė merginą kolegos.
Priekulėje nėra ką veikti, – tikino žmonės, todėl vakarais ir susibėgantys pavaidinti ir pabendrauti. „Čia linksmas gyvenimas, išvažinėjom visą rajoną su spektakliais. Užsienyje, Latvijoje, buvom”, – pasakojo artistai. Dabar dramos studija stato spektaklį „Ilgai ir laimingai” – apie vedybinio gyvenimo pokštus.
Dramos studijos moterys gailisi, jog trūksta vyrų – jų tik pora. Vyriausioji dramos studijos narė ponia Vitalija vaidinti atsivedė ir savo sutuoktinį Bronių, mat šio žvejyba nespėjusi pavilioti, o kitų moterų vyrai verčiau su meškere sėdintys nei vaidinantys.
„Tų moterų, kurios valdžią ant savo vyrų turi, sutuoktiniai jau yra šokių ratelyje, į dramos būrelį jų niekas nebeišleidžia”, – juokavo artistai.
Dramos studijos nariai norėtų paprasčiausių dalykų: kad kultūros namuose bent būtų tualetas ir vandentiekis, kad atsirastų daugiau erdvės. „Rašytojai tegul rašo mums daugiau pjesių”, – skundėsi moteriškas kolektyvas, stokojantis vaidmenų.
„Kai pavasarį darbai prasideda, tai sunku – į daržą reikia eiti, – sakė Vilija ir pridūrė: „Bet menas svarbiau”.