Žmogui, pirmąkart atvykusiam į Minską, Baltarusijos sostinė gali pasirodyti normaliu miestu. Žmonės patenkinti, švarios gatvės, miesto kavinėse girdėti linksmi, atviri pokalbiai.
Ant visuomeninių pastatų sienų kabo priešrinkiminiai keturių kandidatų į prezidentus plakatai. Opozicijos kandidatams buvo suteikta proga du kartus po 15 minučių kalbėti per radiją ir televiziją. Vienas iš jų, Aleksandras Kozulinas, suteiktą laiką išnaudojo pareiškimui apie prezidento Lukašenkos nepadorų asmeninį gyvenimą.
Deja, paskutinėje Europos diktatoriškoje valstybėje išoriniai įspūdžiai apgaulingi. Prieš rinkimus valdžia suėmė daugelį opozicijos atstovų ir uždarė opozicijos laikraščius. Valstybinė televizija yra prezidento propagandos įrankis. O kandidato Kozulino kalba per televiziją buvo kupiūruota, vėliau jis buvo sumuštas milicininkų. Niekas, o ypač opozicija neabejoja, kad rinkimų rezultatai bus suklastoti, kad užtikrintų Lukašenkos pergalę svariu skirtumu.
Masinių protesto akcijų galimybė nedidelė, taip pat mažai šansų, kad šalyje kils „spalvotoji revoliucija”. Baltarusų opozicija gatvėse dalina mėlynas džinsines juosteles, tačiau sunku rasti žmogų, kuris tokią nešiotų.
Tai ne Ukraina per 2004 metų rinkimus, kai kilo „oranžinė revoliucija”. Prezidentas Leonidas Kučma vadovavo „minkštesniam” režimui, davusiam opozicijai daug daugiau laisvės veikti, nei Lukašenkos režimas. Ukrainos revoliucijos lyderiai buvo žinomi politikai Viktoras Juščenka ir Julija Tymošenko, o pagrindiniai Baltarusijos opozicijos kandidatai Aleksandras Milinkevičius ir Aleksandras Kozulinas – mažai žinomi žmonės. Tuo tarpu dabartinis baltarusių prezidentas yra labai populiarus tarp paprastų žmonių.
1994 metais Lukašenka, apsiginklavęs kovos su korupcija šūkiais, per paskutiniuosius šalyje demokratinius rinkimus buvo išrinktas Baltarusijos prezidentu. Jis sugebėjo užtikrinti stabilumą ir santykinę gerovę. Pernai ekonomikos augimas siekė 8 procentus, užpernai – 10.
Tokį augimą lemia iš Rusijos importuojama pigi nafta, kuri perdirbama Baltarusijoje ir eksportuojama į Europos Sąjungos šalis, taip pat paklausios baltarusiškos pramoninės prekės, tokios, kaip traktoriai ir šaldytuvai, buvusios SSSR šalių rinkose.
Be to Lukašenka žaidžia baltarusių nacionalinio pasididžiavimo jausmais, pasipriešindamas ne tik Vakarams, bet kartais ir Rusijai. Jis atsisako Baltarusijoje įvesti rublį kaip vieningą valiutą, nenori „Gazpromui” atiduoti baltarusiškų dujotiekių kontrolės, tačiau kalba apie galimą sąjungą su Rusija.
Europos Sąjungai kyla svarbus klausimas: kaip reaguoti į Lukašenkos „perrinkimą”. „Bendradarbiavimo su išlygomis” politika žlugo. 1988 metais ES sustabdė partnerystės ir bendradarbiavimo su Baltarusija programą, neišdavė vizų kai kuriems baltarusių valdininkams ir išbraukė Baltarusiją iš šalių, kurioms taikoma geros kaimynystės politika – prekybos lengvatos, materialinė pagalba ir politinė parama, sąrašo.
Nepaisant visų Europos Sąjungos pastangų, Baltarusijoje vis labiau įsivyrauja autoritarinis režimas. „Ką mums gali duoti Europos Sąjunga palyginti su Rusija? – klausia užsienio reikalų ministras Sergejus Martynovas. – Rusija mums stabiliai tiekia naftą už gerą kainą, taip pat galimybę patekti į buvusių sovietinių respublikų, kuriose gyvena 200 milijonų žmonių, rinkas. O geros kaimynystės su Europos Sąjunga politika neatveria nei vienos rinkos.”
Baltarusijos ekonomika priklauso ir nuo Rusijos, ir nuo ES. Kiekvienai pusei tenka po 40 procentų baltarusiško eksporto. Baltarusiškasis režimas turi asmenybės susidvejinimo požymių. Jis priešinasi Vakarų bandymams pakeisti Baltarusijos politinę sistemą. Kita vertus, režimas nerimauja dėl priklausomybės nuo Rusijos, kuri prieš 2 metus jau buvo trumpam užsukusi dujų kranelius. Baltarusija nevykdo privatizacijos, kad rusų oligarchai nesupirktų svarbiausių šalies įmonių, taip pat žino, kad vakarų investicijos labai pagyvintų šalies ekonomiką, todėl ES turi Baltarusijai poveikio svertų.
Prekybos sumažėjimas galėtų destabilizuoti režimą, bet kartu pablogintų paprastų baltarusių padėtį, o ES to nenori daryti. Europos Sąjunga taip pat skiria Baltarusijai lėšų likviduoti užteršimą radioaktyviomis medžiagomis po Černobylio katastrofos, valstybės sienų apsaugai ir kovai su narkotikų kontrabanda. Baltarusijos valdžia mielai priima šią paramą iš Briuselio. Tačiau ES nesugebėjo finansuoti nevyriausybinių organizacijų, skatinančių atviros demokratinės visuomenės kūrimą.
ES negali ignoruoti Baltarusijos. Jei šalyje nebus geresnės vyriausybės ir orientacijos į rinkos ekonomiką, jos laukia politiniai ir ekonominiai sukrėtimai, kurie paveiks ir Europą. Po rinkimų Europos Sąjungos vadovas Chavjeras Solana turėtų apsilankyti Minske ir paskutinį kartą pabandyti susitarti su režimu. Jis turi perspėti, kad opozicijos persekiojimas ir bet koks kraujo praliejimas baigsis prekybos ir investicijų sustabdymu. Solana taip pat turi pažadėti padidinti finansavimą vyriausybės projektams ir paremti Minsko iniciatyvą įstoti į Europos Tarybą mainais už politinį liberalizavimą. Jeigu ES vykdys geros kaimynystės programą, tai atvers Baltarusijai kelią į Europos rinkas, turi pasakyti Solana.
ES taip pat galėtų supaprastinti vizų režimą. Dabar baltarusiai moka nuo 50 iki 100 dolerių už vizas į Europos Sąjungos šalis. Reikėtų padėti baltarusiams mokytis užsienyje. Taip pat verta remti masines informacijos priemones, kad baltarusiai geriau suvoktų, kas vyksta pasaulyje.
Be viso to ES galėtų padidinti spaudimą Maskvai dėl Baltarusijos. Daugelis rusų žiūri į Baltarusiją kaip į savo kiemo dalį. Tačiau šiandien tai jau ir ES kiemo dalis, todėl ji turi pareikšti, kad nelaiko Baltarusijos paprastu pėstininku geopolitiniame šachmatų žaidime. Ir nors juos sieja kultūriniai, ekonominiai ir kariniai ryšiai, kurie išliks prie bet kokio režimo, būtina pabrėžti, kad Maskvai būtų lengviau tvarkyti reikalus su stabilia ir demokratine Baltarusija.