Lietuvoje įkurta beveik 800 kaimo bendruomenių
Pastaruoju metu apsižiūrėta, kad kaimo žmonės jau kokį dešimtmetį gyvena kas sau. Vienkiemiuose kartą per mėnesį senukus aplanko būtiniausiomis prekėmis dviratį apsikrovusi pensijas išnešiojanti laiškanešė. Tiesa, čia apsilanko ir jaunikaičiai, panūdę drabužių lygintuvu „pašildyti” šeimininkų padus ir tokiu būdu atimti paskutines santaupas.
Gerokai susvetimėję žmonės ir gyvenvietėse. Su savo džiaugsmais ir rūpesčiais kiekvienas gyvena atskirai. Vis sunkiau pasiekia valdžios žodis, nes laikraščiams kaimo bedarbiai neturi pinigų, o vis labiau gendantys, dar tarybinius laikus menantys televizoriai menkai terodo.
Valdžia, Europos Sąjungos (ES) paraginta, suskato žmones burti į kaimo bendruomenes, bet šis darbas vyksta vangiai.
Susibūrimas tvarte
Atmintyje išliko jauki buvusio Čičinų kolūkio Jonavos rajone kontora ir posėdžių salė. Čia žmonės dažnai susirinkdavo ne tik saviveiklinių meno kolektyvų ar kino filmų pasižiūrėti. Tačiau, sugriuvus ūkiui, naująjį pastatą kaipmat „privatizavo” Kauno berniukai. Pagal greitai išpopuliarėjusią schemą: turtą įkeitė bankui, pasiėmė pluoštą pinigų ir dingo. Bendrų susibėgimų vieta, kaip ir tūkstančiuose kitų Lietuvos kaimų, buvo sugriauta ir kone po plytą išnešiota.
Ne kartą Čičinų žmonėms kilo noras pasitarti, kaip toliau gyvens. Bet kur susirinkti? Kažkas pasiūlė… karvides. Karštai ginčijosi baubiant alkanoms karvėms, tačiau netrukus ir ši ferma su visu gyvuoju inventoriumi buvo „išnešiota”.
Neseniai kaime vėl prisiminta kolektyvizacija – sukurta Čičinų bendruomenė. Dabar žmonės susirenka vietos mokykloje, kurią stebuklingai aplenkė „restruktūrizacijos” ir visokios „optimizacijos” skersvėjai. Bendruomenei vadovauja vietos mokytoja.
Žemės ūkio ministerijos kaimo plėtros departamento direktorė Virginija Žoštautienė bei kiti kaimo bendruomenėmis besirūpinantys pareigūnai tvirtino, kad viena iš pagrindinių priežasčių, trukdančių šiam judėjimui plisti – patalpų trūkumas. Belieka tik rankomis skėsčioti žiūrint į kiekviename ūkyje buvusių vaikų darželių, kultūros namų, kino salių, bibliotekų, o kai kur – net mokyklų, pašto bei banko skyrių ir kitokių visuomeninių pastatų griuvėsius.
Iniciatyvos ėmėsi Seimas
Prieš kurį laiką Parlamente šiuo klausimu buvo surengta konferencija, kurioje dalyvavo ne tik Seimo vadovai, kai kurie komitetų pirmininkai, bet ir Vyriausybės, Žemės ūkio ministerijos bei rajonų savivaldybių, jau veikiančių bendruomenių atstovai.
Seimo Pirmininkas Artūras Paulauskas pažadėjo, kaip pastaruoju metu Seime įprasta, kad bus sukurta darbo grupė, kurią sudarys ne tik Seimo, bet ir bendruomenių atstovai, ekspertai, kurie gilinsis į bendruomenių veiklą reglamentuojančius įstatymus. Galbūt pasiūlys kurti dar vieną – Bendruomenių įstatymą.
Tokiems žingsniams paakino ES valdininkai, nes ten jau prieš dešimtmetį buvo priimta Europos kaimo vietovių chartija, numatanti priemones kaimo išsaugojimui.
Lietuvoje šio judėjimo darbą sunkina ir tai, kad jo iniciatyva, kaip pas mus dažniausiai būna, nuleista iš viršaus. Tą pripažino ir Žemės ūkio rūmų Kaimo plėtros skyriaus vedėja Guoda Burokienė, kuri priminė, kad prieš kurį laiką net buvo išleistas (tebegaliojantis) Vidaus reikalų ministro įsakymas – prie seniūnijų įkurti bendruomenių tarybas. Veikiant tokiu principu, tarybų vadovais seniūnai pasiskirdavo sau palankius, niekam nekvaršinančius galvos žmones. Formaliai tvirtinama, kad „taip bendruomenės taryba nutarė”, nors iš esmės ji visai neatspindi bendruomenės daugumos nuomonės. Savivalda demokratinėje valstybėje suvokiama kaip įstatymų nustatyta savireguliavimo sistema, kurioje be valdžios įsikišimo sprendžiami bendri žmonių reikalai.
Kita vertus, kai kuriose seniūnijose tarp seniūno ir kaimo bendruomenių vadovų, anot A.Paulausko, „yra nemažai girgždesio”. Ypač, kai seniūnas ne juokais išsigąsta dėl veiklos konkurencijos, kitaip sakant, dėl savo kėdės. Tai galėtų efektyviai išspręsti įstatyme konkrečiai nurodytos šių vadovų funkcijos.
Veiklos užtektų visiems
Kaimo bendruomenės pirmiausiai stengiasi spręsti elementarius, bet labai svarbius dalykus. Pavyzdžiui, dėl vandens tiekimo. Gyvenvietėse veikęs vandentiekis buvo nemokšiškai išparceliuotas. Kaip kitaip galima pasakyti, jeigu, pavyzdžiui, vandens bokštą nusipirko vienas, o trasas – kitas savininkas. Dažniausiai nei vienas, nei kitas nenorėjo jų tvarkyti, todėl bematant prakiuro vamzdžiai, iškilo reali grėsmė per neprižiūrimą artezinį gręžinį užteršti net giluminius vandens klodus. Daugelyje sodybų vėl į madą atėjo šachtiniai šuliniai, iš kurių pusė, specialistų vertinimu, labai užkrėsti nitratais bei kitomis sveikatai pavojingomis priemaišomis. Atstačius vandentiekį, automatiškai iškyla kanalizacijos tvarkymo problema. Ir ne bet kaip, bet pagal gana giežtus ES reikalavimus.
Daugelis kaimiečių nori ne išmaltų, bet gerai žvyruotų, o gal net asfaltuotų kelių. Daug kas pasigenda gyvenvietėse veikusių visuomeninių pirčių, buitinių paslaugų punktų. Kiti nori žiemą šildomos bibliotekos ir, žinoma, kad ten būtų ką skaityti. Dar 24 rajonų bendruomenės neturi interneto svetainių. Kita vertus, kas nešildomose patalpose sėdės prie kompiuterių?
Neseniai paskelbta, kad Informacinės visuomenės atrankos komiteto komisija pagaliau pritarė kaimiškų vietovių informacinių technologijų plačiajuosčio tinklo „Rain” įgyvendinimui. Savo ruožtu Švietimo ir mokslo ministerija turi planų, kaip kaimiečius išmokyti dirbti kompiuteriais. Daug kaimui skolingos ne tik Žemės ūkio, bet ir Socialinės apsaugos, Kultūros, Susisiekimo ir kitos ministerijos.
Kol kas nuveikta nedaug
Virginija Žoštautienė mums tvirtino, kad per pastaruosius metus kaimo bendruomenėms pagal iš ES gaunamą SAPARD finansavimo programą įvairiems projektams įgyvendinti skirta apie 9 milijonai litų. Tai yra lašas jūroje žinant, kad vien melioracijos įrengimai Lietuvoje buvo įvertinti apie 40 milijardų litų (susidarytų net keletas valstybės metinių biudžetų). Kaimo žmonės jau gerą dešimtmetį dejuoja dėl kai kur jau beviltiškai sugedusių melioracijos įrengimų, iš naujo užpelkėjančių, kažkada melioruotų ir derlingų laukų.
Kaimo rėmimo programa SAPARD jau baigta. Dabar pradedama „Lyder plius”, kurią taip pat finansuos ES. Tačiau bendruomenių vadovai skaudžiai priekaištauja Lietuvos biurokratams, kurie, dangstydamiesi Briuselio reikalavimais, vis persistengia. Labai sunku pristatyti veiklos strategiją, nes netikėtai keičiamos „žaidimo taisyklės”. Arba vėl. Apie galimybę panaudoti administracines lėšas bendruomenė sužino… paskutinę paraiškos įteikimo dieną.
Kai kurių bendruomenės vadovų nuomone, paraiškos komerciniam projektui Lietuvoje yra pačios sudėtingiausios visoje Europos Sąjungoje. Reikia užpildyti tiek pat grafų, ar prašysi dešimties tūkstančių, ar poros milijonų litų. Visuomenininkai norėtų, kad rajonų savivaldybėse būtų specialistų, kurie padėtų užpildyti dokumentus. Tvirtinama, kad tokios paramos bendruomenės šiuo metu gali sulaukti vos dešimtyje rajonų savivaldybių.
Pagaliai veiklos ratuose
Ukmergės rajone, Petronyse, žmonės savo lėšomis susiremontavo apleistą pastatą ir įsirengė bendruomenės namus, kuriuose dabar pavakaroti susirenka vaikai, tėvai, seneliai. Čia gali priimti svečius, net mokytis amato. Mažeikių rajono Ukrinų kaimo bendruomenė vykdo projektą „Tik gražioje aplinkoje gražūs žmonės gyvena”, o Panočių visuomenininkai taip gražiai susitvarkė savo kaimą, kad yra kur akis paganyti. Panevėžio rajone, Katinų kaime žmonės puoselėja viltis atitraukti jaunimą nuo blogų įpročių, įskiepyti bendruomeniškumo jausmą. Aktyviai dirba Radviliškio rajono Skėmių kaimo bendruomenė.
Teigiamų pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau, bet veikla būtų prasmingesnė ir vaisingesnė, jeigu niekas netrukdytų. Pavyzdžiui, suteikiant įgaliojimus.
Realiai disponuoti lėšomis gali tik rajono savivaldos grandis, todėl net seniūnai, negavę rajono tarybos įgaliojimų, praktiškai be pinigų nelabai ką gali padaryti. O bendruomenių vadovai – amžini prašytojai. Be to, savivaldos objektai Lietuvoje, lyginant su kitomis ES valstybėmis, yra kur kas stambesni, todėl problemos, kurios svarbios vienam kaimui ar vietovei, gali būti visai neįdomios žmonėms, gyvenantiems už keliasdešimties kilometrų. Yra nemažai manančiųjų, kad ne vien meras yra rajono valdžia, bet jo rinkėjai, kurie dabar labai sunkiai sužino apie savivaldybių tarybose svarstomus klausimus. Todėl sunku kalbėti apie kokią nors visuomenės įtaką jų sprendimui. Iki šiol merai praktiškai atsiskaito tik juos iškėlusioms partijoms, todėl gana racionalūs siūlymai merus rinkti visuotiniuose rinkimuose, o ne tarybos posėdžio metu. Kita vertus, pagal partijų sąrašus išrinkti tarybų nariai dažniausiai būna iš rajono centro, todėl tolimesnių kaimų rūpesčiai nėra žinomi, tiems žmonėms niekas neatstovauja. Kur kas geriau viskas būtų žinoma, jeigu renkimai vyktų pagal teritorinį principą.
Bendruomenių veiklai trukdo įregistravimo mokesčiai, o nuo šių metų visos nevyriausybinės organizacijos privalės mokėti pelno mokestį. Dėl to su potencialiais mokėtojais, žinoma, niekas nesitarė. Ne tik biurokratinių trukdžių yra ir kur kas daugiau. Todėl kaip šauksmas tyruose skamba entuziastų kvietimas į savo kaimus, kitaip sakant, prie šaknų sugrįžti išsilavinusius miestiečius. Dar kiti desperatiškai siūlo du procentus iš pajamų mokesčio pervesti bendruomenei.
Ne paskutinėje vietoje yra ir psichologiniai trukdžiai. Ypač ten, kur idėjos „nuleidžiamos” iš viršaus. Galvojama, kad prasideda nauja kolektyvizacija. Vyresniuosius gąsdina iš senosios Sąjungos laikų iki skausmo pažįstami ir dabar vartojami žodžiai „komisaras”, „komuna” ir pan.
Julius Lenčiauskas