„Laimingi yra tie pacientai, kurie patenka į mūsų įstaigą”, – sakė šiandien veiklos 30-metį mininčios Klaipėdos ligoninės vyriausiasis gydytojas prof. Vinsas Janušonis.
Per dešimtmečius čia sutelkta moderniausia medicinos įranga ir beveik visų medicinos sričių specialistai, kurie pasikeisdami gali operuoti žmogų nuo galvos smegenų iki pirštų galiukų. Kol kas nėra tik širdies chirurgijos, tačiau įstaigos vadovas neslepia, kad vieną dieną ligoninėje gali atsirasti ir ji. Kada?
– Šiandien Klaipėdos ligoninei – 30 metų. Gydymo įstaigai tai daug ar mažai?
– Ir žmogui 30 metų yra nemažai, o juo labiau įstaigai, kuri yra toks didelis ir sudėtingas organizmas.
– Ir iš šių trijų dešimtmečių berods 25 metus ligoninei vadovaujate Jūs?
– Ligoninei vadovauju nuo 1982 metų. Jei neskaičiuosime pusės metų pertraukos, kai buvau sveikatos apsaugos ministru, tai ligoninei vadovauju 24 metus.
– Kada jai buvo vadovauti lengviau – pradžioje, kai ligoninė tik kūrėsi, žengė pirmuosius žingsnius ir buvo biudžetinė, ar šiandien, kai išgyventi reikia patiems, o aplink – konkurencija?
– Lengva nebuvo niekada. Visada buvo pakankamai sudėtinga. Teko išgyventi įvairių periodų ir pokyčių aplinkoje. Keičiantis išorinei aplinkai mes tapome nepriklausomi. Tai neatsitiko per vieną dieną, buvo ilgas ir sunkus procesas. Buvo ekonominės krizės, bankų krizės.
Buvo laikas, kai labai trūko personalo, buvo laikas, kai trūko pinigų. Buvo sunkių periodų, kai pagalvodavau, jog geriau spjauti ir dirbti ką nors lengvesnio. Bet įveiki sunkumus ir šis noras praeina. Tada eini toliau. Nė vienoje organizacijoje nebūna taip, kad ji tik kiltų į viršų. Tačiau būna, kad, smukdama žemyn, taip ir nugrimzta. Mes to nepatyrėme.
Visada stengėmės būti geri, bet būdavo visko. Buvo keletas periodų, kai ligoninėje dažniau keisdavosi personalas. Tačiau viską išgyvenome. Pacientai mūsų sunkumų nejautė niekada. Ir tai, mano manymu, yra svarbiausia.
Pacientai ligoninėje visada gaudavo kokybiškas paslaugas, žinoma, pagal to meto galimybes.
– Kaip per tris dešimtmečius pasikeitė pacientų, medikų poreikiai bei galimybės?
– Žinoma, medikų galimybių net sulyginti neįmanoma. Ligoninė 1976 metais turėjo vieną ultragarsinį širdies aparatą. Paskui pamažu viskas keitėsi. Esminiai pokyčiai įvyko berods 1993 metais, kada įsigijome šiuolaikinę, tuomet naujausios kartos kompiuterinį tomografą. Po to technologijų srityje nebeatsilikome. Atsirado branduolinis magnetinis rezonansas, angiografas, daugiapjūviai kompiuteriniai tomografai, operaciniai mikroskopai, lazeriai. Dabar planuojame įsigyti pozitronų emisijos tomografą, kurio kol kas nėra ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse, fluorescencinį neurochirurginį mikroskopą, gama kamerą. Tai pats naujausias technikos žodis, brangus ir sudėtingas aparatas, bet duodantis be galo daug informacijos.
Per dešimtmečius pasikeitė ir pacientai. Jie tapo reiklesni ir geriau supranta, kad patys yra atsakingi už savo sveikatą. Jie labiau apsiskaitę, reiklūs, prispaudžia medikus, domisi jų kvalifikacija ir lygina su kitais. Tačiau net ir patys reikliausi renkasi mus. Ligoninė kasmet suteikia virškvotinių paslaugų už 4 – 5 milijonus litų.
Medikai taip pat pasikeitė. Pasikeitė jų kvalifikacija, atsirado kompiuteriai, naujos galimybės tobulėti. Tačiau per tą laikmetį pasikeitė ir medikų požiūris į darbą. Anksčiau žmonės buvo didesni idealistai. Dabar jie tapo labai pragmatiški: eina ten, kur daugiau moka, kur geriau. Žinoma, nepeikiu to, tik lygindamas anuos ir šiuos laikus prisimenu, kaip anksčiau žmonės labiau dirbdavo dėl idėjos, dėl pašaukimo. Šiandien jų likusių nedaug ir tai dažniau vyresnės kartos medikai.
– Ar daug yra darbuotojų, kurie ligoninėje dirba 30 metų?
– Iš maždaug 1700 darbuotojų 30 metų mūsų įstaigoje dirba 80 žmonių. Tarp jų – ir gydytojai, ir sandėlininkės, ir slaugytojos, ir šeimininkės. Tiems, kurie dirba čia tiek metų, yra gerai. Tačiau nesmerkiu ir tų, kurie keliauja po pasaulį, ieškodami savo vietos.
– Ar daug yra tokių, kurie išvyko dirbti į užsienį?
– Ne, nedaug. Tik viena kita slaugytoja. Neturime nė vieno į užsienį išvykusio gydytojo, tačiau pas mus dirba tokių, kurie, laimės neradę, iš ten jau sugrįžo.
– Kas vertingiausia pas jus ligoninėje?
– Žmonės, ypač stovintys kertinėse, pačiose svarbiausiose pozicijose. Kiek aš vadovauju ligoninei, jas pavyko išlaikyti stiprias. Tai stiprūs finansų, slaugos vadovai, vaistinė. Prie jų priskirčiau anesteziologus reanimatologus. Drąsiai galiu sakyti, kad jie vieni stipriausių šalyje – kvalifikuoti ir patyrę. Juos visada pavyko išlaikyti stiprius. Labai gera mūsų ligoninėje laboratorija, Rentgeno skyrius. Visa tai, ką išvardijau, yra pagrindas bet kokiam specialistui – chirurgui ar terapeutui. Nustačius ligą gydyti nėra taip sudėtinga.
– Kuo ligoninė vieną dieną dar gali nustebinti? Minėjote, kad operacijų spektras čia išsiplėtė taip plačiai, jog kol kas tetrūksta tik širdies chirurgų. Ar tai reiškia, kad mieste atsiras antrasis širdies chirurgijos skyrius?
– Tai tolimos perspektyvos. Gal dėl to mes gerai gyvename, kad mokame skaičiuoti pinigus. Norint pradėti kažką naujo, reikia gerai apskaičiuoti, kad tai būtų ir žmonėms gerai, ir ligoninei naudinga. Šiandien širdies chirurgija yra Jūrininkų ligoninėje.
Apie ją užsiminiau tik kalbėdamas, ko mums trūksta, kad būtumėm visiškai kompleksiški. Tačiau širdies chirurgija tikrai nėra rytdienos klausimas.
Tačiau jei vieną dieną nuspręsime, kad jos reikia, tai ir padarysime. Klaipėdos ligoninė ką užsibrėžia, labai greitai tai ir padaro.
– Per pastaruosius penketą metų Jums pasisekė prisivilioti daug specialistų iš Kauno ir Vilniaus universitetinių ligoninių. Kaip tai pavyko? Ar tai yra mitas, kad daugelis medikų savo ateities viltis sieja būtent su didžiosiomis klinikomis?
– Iš tiesų pastaraisiais metais ir ligoninės, ir mano asmeninių pastangų dėka pavyko pritraukti nemažą būrį gabių, patyrusių specialistų ir jų dėka pacientams suteikti visiškai naujos kokybės paslaugas.
Iš Kauno pas mus atvyko veido ir žandikaulių chirurgai, du krūtinės chirurgai, du neurochirurgai ir laukiame dar vieno, iš Vilniaus atvyko angiochirurgai. Daugeliui šių žmonių klinikose buvo siūlomas vadovaujantis darbas, kad tik jie liktų. Ne paslaptis, jog Klaipėdą jie rinkosi atsargiai, pradžioje žadėjo keletą mėnesių padirbėti laikinai ir apsižvalgyti, tačiau apsispręsdavo likti greičiau nei pasibaigdavo žvalgytuvės. Ligoninė labai sustiprėjo ir atsinaujino gerais specialistais. Pernai 20 žmonių iš ligoninės išėjo ir lygiai tiek pat atėjo į jų vietą.
– Gal viliojate labai dideliais atlyginimais?
– Mūsų atlyginimai yra vieni aukščiausių šalyje. Labai nežymiai mus lenkia Vilniaus universitetinės ligoninės ir Onkologijos institutas. Mūsų ligoninėje šiandien vidutinis gydytojo atlyginimas yra 3144 Lt, o slaugytojos – 1622 litai.
Yra tam tikrų sričių specialistai, kuriems mes mokame žymiai daugiau, tačiau tai yra daroma motyvuotai. Ligoninė turi savo atlyginimų politiką.
– Kokia ji?
– Kaip ir minėjau, medikams atlyginimai nėra vienodi, jie diferencijuojami, tačiau yra laikomasi tam tikros subordinacijos. Pavyzdžiui – nemokėti sanitarėms daugiau nei slaugytojoms, gydytojams nemokėti mažiau nei slaugytojoms, slaugytojoms nemokėti daugiau nei gydytojams, nesvarbu, kokias pareigas eitų. Atsižvelgiama ir į išsilavinimą bei kvalifikaciją.
– Ar Jūsų žmonės patenkinti atlyginimais?
– Taip, mūsų žmonės yra patenkinti atlyginimais.
– Kas Jus, kaip ilgametį vadovą, Klaipėdos ligoninėje džiugina, o kas liūdina?
– Džiugina pasiekimai ir pacientų įvertinimas. Pas mane beveik kasdien užeina žmonės. Neslėpsiu, būna ir su skundais. Tačiau nėra geresnių akimirkų už tas, kai pacientas dėkoja su ašaromis akyse ir pasakoja, jog gydėsi daug kur, bet pas mus jam buvo geriausia.
Būna ir liūdnų akimirkų. Labiausiai liūdina žmogus, kuriuo pasitiki, o jis tą pasitikėjimą sugriauna, išduoda. Pavyzdžiui, daug iš jo tikiesi, investuoji į jo žinias, o jis ima ir pabėga kitur.
– Ar jaučiate konkurentų spaudimą?
– Be abejonės. Esu vadybininkas ir domiuosi konkurencija. Tokios konkurencijos, kurią mėginama vardinti „gražia” ar „sveika”, nėra. Konkurencija yra konkurencija. Tai kova už pacientą. Ir ji vyksta visur. Klaipėdoje ji itin ryški. Tačiau būtent konkurencija ir skatina tobulėti. Juk jei iš mūsų įstaigos nebūtų palikę ir pas konkurentus išėję keletas chirurgų, gal daug ko mūsų ligoninėje nebūtų atsiradę per pakankamai trumpą laiką. Tada kolegas įspėjau, kad jei prarasime rinką, modifikuosim skyrius. Juk juos galima ne tik atidaryti, bet ir uždaryti. Išlikimas skatina žmones stengtis. Mane patį taip pat.
Pats ieškojau personalo, važiavau į kitus miestus, ieškojau specialistų, įkalbinėjau juos atvykti pas mus. Tai, ką šiandien darome ligoninėje, turėjome daryti jau seniai. Dirbame kaip visos solidžios klinikos. Ypač džiaugiuosi naujomis traumatologų, neurochirurgų ir kraujagyslių chirurgų operacijomis.
– Ar galite save laikyti lygiaverčiais konkurentais Vilniaus ir Kauno klinikoms?
– Aš pastebiu atvirkščiai. Tai jie mus laiko lygiaverčiais konkurentais.