Tik ne itin stiprus susidūrimas su Žeme galėjo būti Mėnulio atsiradimo priežastimi

Japonų astronomai sukūrė jaunos Žemės susidūrimo su stambiu dangaus kūnu, kuris, kaip manoma, tapo Mėnulio susiformavimo priežastimi, modelį. Tapo akivaizdu, kad tik silpnas smūgis, nesukeliantis intensyvaus medžiagos išnykimo, galėjo turėti įtakos stambaus palydovo aplinkžemėje orbitoje atsiradimui.
Kosmogonija – planetų ir palydovų susiformavimo teorija – iki šiol lieka viena iš pačių tamsiausių astronomijos sričių. Itin sunkiai pasiduodančios tyrimams astronomai tradiciškai įvardina protoplanetų masiškus susidūrimus juosiančiame Saulę dujų ir dulkių disko rūke.
Japonų astronomai iš Nacionalinės astronominės observatorijos Tokijuje atliko Žemės susidūrimo parametrus, kurie tapo Mėnulio susidarymo priežastimi.
Pati idėja, kad Mėnulis susidarė po susidūrimo, matyt, turi pagrindą. Juk Mėnulis yra palyginti didelis, lyginant jį su Žeme. Protoplanetų periodu negalėjo tiek medžiagos imti suktis apie tokią kuklią planetą, kaip Žemė. O manymas, kad Žemė pasiglemžė nepriklausomą besisukančią aplink Saulę protoplanetą netelpa į dangaus mechanikos sampratą. Taigi prieita išvados, kad iš pradžių medžiaga susikondensavo į vieną planetoidą, o po to įvyko katastrofinis susidūrimas. Įsirėžęs į Protožemę objektas savo apimtimi, greičiausiai, prilygo Marsui. Nuo smūgio didelė medžiagos dalis buvo išmesta į kosmosą, kur jo dalis suformavo aplink Žemę dujų ir dulkių diską. Galų gale, veikiama traukos jėgų, ši medžiaga susikoncentravo ir sudarė palydovą.
Japonų mokslininkai pasitelkė metodus, kurie paprastai taikomi hidrodinamikoje. Besiformuojantį apie planetą diską suskirstė trimačiu tinklu į daugybę skyrių ir kiekviename iš jų ėmė tirti temperatūrų, tvirtumo ir kitų parametrų pokyčius. Toks požiris leido gana patikimai nustatyti disko evoliuciją 4 paras po susidūrimo laikotarpiu. Per pirmasias 10 valandų po susidūrimo su Žeme objektas, praradęs greitį, veikiamas traukos grįždavo atgal ir visiškai suirdavo susidūrus pakartotinai. Jei nuo smūgių didesnioji medžiagos dalis išnykdavo, tai dujų diske imdavo plisti smūgio banga, kuri lėtino jo sukimąsi. To pasekoje disko medžiaga iškrisdavo atgal į Žemės paviršių ir negalėjo suformuoti orbitoje naujo stambaus palydovo. Bet jei pagrindinė išmetamos medžiagos dalis likdavo skystoje ir tvirtoje fazėje, smūgio banga negalėjo pasklisti po diską, ir orbitoje likdavo gana didelė masė. Mokslininkai mano, kad įvykus bet kokiam susidūrimui, jei jis pakankamai stiprus, kad mažesni objektas sunyktų, didelio pavydovo atsirasti negali.