Visada sakiau, kad dešinėjanti Lenkija geriau, negu kairėjanti: susikalbėti bus gal sunkiau, bet aiškiau.
Ir štai, pirmasis pro diplomatines banalybes prasprūdęs naujojo Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio sakinys buvo toks: leiskit pagaliau Lietuvos lenkams savo pavardes rašyti lenkiškai – tai jums gal ir nereikšmingas klausimas, bet mums jis principinis.
Aiškiau nepasakysi, konkrečiau Lenkijos pozicijos neišreikši.
Ar suprantam, ką ji reiškia mums?
Ji vienareikšmė: pagal Lenkijoje galiojančią rašybos tvarką rašomos pavardės žmones įjungia į Lenkijos jurisdikciją. Tegul, atrodytų, „tik” kalbos sferoje. Tačiau kalba yra spindinti kultūros viršukalnė, ir kokia spalva ji šviečia, tokia ir kultūros papėdė. Lenkiško raidyno taikymo Lietuvoje atvejis – tai tarsi nuošliauža, kuri kultūriškai pridengia dideles rytines Lietuvos teritorijas. Ar tai gali būti neprincipinis klausimas vėl „galinga ir išdidžia” pasiryžusiai tapti Lenkijai? Ar ne dėl lenkiškųjų nuošliaužų į Vakarų Baltarusiją ir Vakarų Ukrainą grėsmių formuojasi Lenkijos įtampos su rytiniais kaimynais?
O Lietuva? Kaip ji reaguoja į visiškai aiškią ir „nebeatidėliotiną” savo didžiosios kaimynės pretenziją?
O Lietuva reaguoja taip pat labai aiškiai: taip, taip, žinoma, būtinai ir nedelsiant išspręsim tą nelemtą Lietuvos lenkų pavardžių rašymo klausimą – jis „nėra iš tų, kurie galėtų sukelti įtampą tarp valstybių”. Ir šitaip – nuo Lietuvos prezidento iki Seimo komitetų. Kad galėtume, padarytume tuoj pat. Kad tik Europos vidury vėl savo galias pajutusi Lenkija nepamestų mūsų kur pakely. Nors jau „atvedė” ir į NATO, ir į Europos Sąjungą ir „paliko” vienus be greitkelių į Vakarus, be elektros tiltų, be vakarietiškų geležinkelių. Mums vis dar tikintis, vos ne maldaujamai prašant, o Lenkijai atkakliai ir prie kairiųjų, ir prie dešiniųjų kartojant: leiskit Vilniją padengti lenkiškuoju raidynu. Pradžiai. Paskui dar ką nors sugalvosim: kokį nors regioninį referendumą ar dar ką.
O elektros tiltas į Vakarus?
Nebus jo. Kad ir mokėdama baudas už oro taršą, Lenkija eis savo akmens anglies naudojimo elektros gavybai keliu. Jeigu norime pralaužti šią energetinę blokadą, turime nedelsdami spręsti elektros tilto per Baltijos jūrą tiesimo problemą. Lenkijai visiškai nenaudinga ir Baltijos branduolinė jėgainė, todėl siūlymas Lenkijai dalyvauti jos statyboje – dar vienas šansas lenkams kelti sąlygas Lietuvai, kuri ugdo savo ekonomiką sparčiau nei Lenkija, bet tarsi kurtinys per tuoktuves negirdi net JAV primygtinių raginimų spartinti Šiaurės Europos integraciją.
Ne lėšų stygius stabdo ir Via Baltica bei Rail Baltica tiesimą per Lenkiją: Lietuva lėšų rado, o galingoji Lenkija – ne? Tiesiog Lenkijai nenaudinga praleisti Baltijos šalių ekonomikas į Vakarus, kai ji pati gali tapti visos Vidurio Europos ne tik kelių, bet ir ekonomikos reguliuotoja. Kokia dogmatine mažakraujyste reikia sirgti, kad būtų galima atsisakyti suvokti naujas europines realijas ir pagal jas koreguoti savo elgesį!
Sakoma, kad Lietuva Lenkijai iš tiesų gali būti naudinga tik vienu požiūriu: kaip naujos antirusiškumo kampanijos partnerė. Bet ir šiuo požiūriu Lietuva Lenkijai nebūtina kaip partnerė, nebent kaip rezervas. O siekdama savo nacionalinių tikslų, jeigu ji tokių turi, Lietuva prieš Rusiją gali eiti su pačios Rusijos pagalba, tiksliau – su Karaliaučiumi, kur situacija taip pat ganėtinai sparčiai kinta.
Neounijinės nuotaikos, kurios – kuo toliau, tuo ryškiau – apima adekvačių geopolitinių tikslų Lietuvai surasti nepajėgiantį politinį elitą, atrodo, baigia užslopinti ir elementariausią jo politinę nuovoką.
Todėl naujojo Lenkijos prezidento vizitas Lietuvon buvo tikrai naudingas: jis gana aiškiai nurodė, kas yra kas.